Monthly Archives: rugpjūčio 2008

Mes sėdime prie didelio apvalaus stalo su angelų raižiniais. Žaidžiame domino. Keistoj darnoj pasaulis plaukia i vieną akį.Girdisi brazginamos gitaros ir nepazįstamų žodžių nuotrupos. Patekau čia žinodama tik haliucinacijos pradžią. Tas pats pankas. Denis. Ir dvidešimtmetė mergytė. Graži raudonplaukė, dirbanti kažkokiame hipių savaitraštyje. Dar aš. bet svajonių taifūnas taika ramiame verpetuojančio centrifugos skysčio pakrašty ir pasaulio kiaurymė. Nes nebesuskaičiuojam tobulų baltų linijų, kad bent akimirką pasaulis atrodytų nuostabus.

Jos veidas kaip groteskiška dėmėta kaukė. Paskui ji klausia: “Beautiful girl, won’t you be my inspiration?” ir žodžiai pasuka visom kryptim vienu metu kaip perregima plastmasė. O skrandyje įkalinti spagečiai paniškai plazda. Nes ji taip švelniai bučiuoja. Pirmiausia garsas, tada spalva, tada stereoskopija, tada “seni judantys paveikslai” tampa realybe. Bet ji tik paprasčiausia mergina. Paskutinė spalva ir aš spazmiškai krūpteliu. Visiška beprotybė.

…

Denis stovi sustingęs kaip užhipnotizuotas triušis. Priblokštas ir apstulbintas.

…

Upė spardosi prieblandoje. Cukrinis lietus. Cikados cirpia. Mirštu po meilės žiedlapiais. Paskui jaučiu miegant jį šalia, užuodžiu šlapius jo plaukus. Tvyro tobula tyla. Paskui šviesa užlieja oranžinį blausumą, ir dienos kaštis įšliaužia ir kyla kūno kvapu, skleisdamas skrydžio aromatą.

“Bonjour, Mėj”,- sako jis juokingu vaikišku balseliu, kuriuo, manau ketina kalbėti beveik visada. Apgailėtina. Įkalčiai visur, ypač kava į lovą. Ir aš stengiuosi tikėti visu tuo šlamštu, kurį skelbiu, kurį murmu visą kelią iki katedros,- kad tokios naktys- aristokratų sportas. O kad pagautum Mėja, reikia šmėkliškos širdies, arba būti normaliausia nenormalia mergina, kurią aš kada pažinojau.

Mane pasitinka chromuoti lifto durų atspindžiai. Aš gyvenu mažame butuke su akmeninėmis grindimis ir krištoliniu sietynu. Langus čia dengia ugnimis besispaudantys auksiniai drakonai ant melsvu roletų. Kambario centre- baltas “Paris Gaveau”. tokio pat baltumo spinta, kurioje tarp galbūt teatrinio šlamšto, aptikau mandalą su karoliukais ir visokių indėniškų galvos juostų. Stengiuosi prilaikyti tvarką, bet dabartinė fantazija reikalauja nemažų laiko resursų. Todėl čia betvarkė. Ir, dievaži, jei bučiau faras ir ateičiau daryti kratos, nežinočiau nuo ko pradėti. Bet klausant nefonalios kiniškos muzikos, valandos čia eina kaip slidus aksomas.

…ir aš imu norėti čia pasilikti…

Kai geriu savo mėgstamiausią capuccino savo mėgstamiausiame Paryžiuje, o į mano kojas spokso simpatiškas vaikinas su pankiška šukuosena ir nusmukusiais džinsais. Mirkteli man. Išsisiepiu. Susigalvoju naują vardą ir susikuriu naują istoriją. Naują gyvenimą žmonėms laukiantiems traukinio ir aikčiojantiems iš nuostabos. Nes na, taip. Aš mėgstu būti nelamingiausia. O vakarais, kai jau beveik tylu, man patinka nieko neveikti. Netgi čia- Paryžiuje.
Patinka labai plačiai atsimerkti ir tiesiog dalyvauti akimirkoje. Lėtai užmerkti akis ir dar lėčiau atsimerkti, įsivaizduojant, kad vienas mano mirksnis sukelia cunamį jo Osle…

:::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::
“Gal nori miegoti pas mane”,- beveik droviai klausia jis.
:::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::

Nes aušros spindulys prasiskverbia pro plyšį tarp dviejų geltonų užuolaidų ir šoka ant ilgų panko blakstienų.
Ta naktis, kurios kvapą išsinešu, buvo tiesiog grimzdimas į laiko deformacijas. Nes. Aš galėjau jį įsivaizduoti savo istorijoje. Savo filmo istorijoje, kuri davė pradžią jo veiksmų užuominai.
Pabaiga buvo ten, kai mano pankas pamiršo, kad yra tik žiūrovas ir tapo veiksmo dalimi. O gal tiesiog pats įtrauke mane į srautą. Juk jei elgiesi įžūliai- niekada nebus pastebėta, kad tai tu.

Paskui suvalgiau neriebų morkų pyragą su neriebiu obuoliu kremu. Žinau, kad kai ateis naktis, pasidarys iš tiesų keista. Bet vistiek, kaip egzotiškas parazitas plačiom akim gersiu šviesą nuo elektrinių “Coca- cola” iškabu ir mirksėsiu.
Nes jis nenori patekti į tą rojų už kadro.

Kai perku karameles “Dalojo” cukrainėje- ranka ant peties ir staigus bučinys į skruostą. Daugiau niekas taip nesisveikina. Ir kaip nesupratau, kad ateina link manęs. Nes niekas daugiau taip nevelka kojų ir nešššliurina laiptais. Vilki drobines pieno spalvos kelnes ir violetinius šilkinius marškinius. Savimeilę paglosto mano dovanotas gėlėtas šalikėlis ant kaklo. O su tuo auskaru lūpoj, turbūt jaučiasi itin madingas ir gražus. Bet su manim jis visada kitoks, nei su tais, su kuriais net sveikinasi lyg darytų milžinišką paslaugą. Aš jį vadinu Juoduoju Lietumi, nes tiesa sakant, vardo jis ir neturi. Tik pavardę.
Mes einam tada- nesvarbu kur, nes jis įsikimba man į parankę ir net sulinkęs pasakoja gandus apie bendrus pažįstamus, kurių aš nebepažįstu. Vaišinasi mano karamelėm, kas priverčia mano antakius klausiamai pakilti.
Tiesą sakant, nelabai mėgstu šį žmogėną. Bet jį visada labai malonu sutikti, nes jis elgiasi kaip draugas.
Paskui dar geriam kavą tokioj jaukioj vietoj, kur didelis sietynas palubėj prie baro ir rožinės kėdės. Jis ašžinaukąjimėgsta tonu užsako man didelį cappuccino ir juodos kavos sau. Pasakoja man apie savo dabartinį “mažulį”, kuris manęs nemėgsta. Turbūt todėl, kad laikau jį Juodojo Lietaus kale. Che. Ir aš kartais būnu arogantiška.
Su paskutiniu kavos šlakeliu jis pastebi, kad baigėsi karamelės. Teisingai- mano karamelės. Ir na, tai atrodo iš tiesų juokinga mums abiems, nes taip ir yra.
Ir nors muistausi ir linkiu: “Į sveikatą“, jis tempia mane atgal cukrainėn. Tik dabar perkam triufelius, nes net jis žino, kad negaliu jiems atsispirti.
Iki kol sutemsta sėdim ant suoliuko ir aptarinėjam praeivius. Tampam begėdžiais harmonijos drumstėjais. Net išdrįstu padėti jam galvą ant kelių. Jis glosto man plaukus. Sako, kad aš kaip iš nespalvotos fotografijos. O aš- kad norėčiau iš ten būti. Ir tik sutemus išdrįstu jam prisipažinti, kad esu nelaiminga.

Tik atrakinus buto duris, prisimenu, kad neturiu jo numerio.
Bet turbūt ir nereikia. Visada žinau, kur jį rasti.

Bet juk nekenčiu jo. Dievinamai.

“Šitas pasaulis tam, kad gyventum jame kiekvieną dieną, o tu esi angelas“,- kažkada sakė jis. Galbūt. Bet dabar jis ir taip nelaimingas. O aš nieko nesugebėsiu mylėti labiau už jį. Net jos. Net jos. Tokios. Tirpstančios ir filigraniškos. Tokios nežemiškos. Tokios, kokios niekada nepažinojau. Ir– O DIEVE!- pažinti nenorėjau. Ir todėl bijau. Ne jos. O jausmo, kai persiverčia viduriai ir pasijunti bekrentąs šviesmečių greičiu. Ir skausmo. Irgi bijau.

Nes.

Nes aš jau ne aš. Auštant buvau prie upės. Šlep šlep. Šlepsėjo per purvyną batai. Nes aš jau nebe aš, todėl man gelia nuo įtampos akis. Nes aš turiu 12 akių ir 365 ašaras. Nes gyvybė nebesikaupia, nes teka. Kaip pienas iš butelio.

Jolantai.

O Tu nemiegok visą naktį. Gerk kavą ir skaityk savo atsineštą knygutę. Nerupėk niekam. Bet iš tikrųjų, man Tavęs gaila. Ašarų gumulas gerklėj, žiūrint Tau į akis. Ir vengiu. Nes aš mirusi. Ir nemoku mylėti. Nes nenoriu.
Tik ne dabar.
Tik ne Tave.
Ir jau nebebus kino po atviru dangum, nes tu labai graži, o tavo debesai– mano telefone.

Mane pamirsti bus lengva.
Aš veidu į žemę.
Lelijos.

ir Ralfas.