Sveiki atvykę i mano pasaulį. Jis negražus.
Kai geriu savo mėgstamiausią capuccino savo mėgstamiausiame Paryžiuje, o į mano kojas spokso simpatiškas vaikinas su pankiška šukuosena ir nusmukusiais džinsais. Mirkteli man. Išsisiepiu. Susigalvoju naują vardą ir susikuriu naują istoriją. Naują gyvenimą žmonėms laukiantiems traukinio ir aikčiojantiems iš nuostabos. Nes na, taip. Aš mėgstu būti nelamingiausia. O vakarais, kai jau beveik tylu, man patinka nieko neveikti. Netgi čia- Paryžiuje.
Patinka labai plačiai atsimerkti ir tiesiog dalyvauti akimirkoje. Lėtai užmerkti akis ir dar lėčiau atsimerkti, įsivaizduojant, kad vienas mano mirksnis sukelia cunamį jo Osle…
:::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::
“Gal nori miegoti pas mane”,- beveik droviai klausia jis.
:::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::
Nes aušros spindulys prasiskverbia pro plyšį tarp dviejų geltonų užuolaidų ir šoka ant ilgų panko blakstienų.
Ta naktis, kurios kvapą išsinešu, buvo tiesiog grimzdimas į laiko deformacijas. Nes. Aš galėjau jį įsivaizduoti savo istorijoje. Savo filmo istorijoje, kuri davė pradžią jo veiksmų užuominai.
Pabaiga buvo ten, kai mano pankas pamiršo, kad yra tik žiūrovas ir tapo veiksmo dalimi. O gal tiesiog pats įtrauke mane į srautą. Juk jei elgiesi įžūliai- niekada nebus pastebėta, kad tai tu.
Paskui suvalgiau neriebų morkų pyragą su neriebiu obuoliu kremu. Žinau, kad kai ateis naktis, pasidarys iš tiesų keista. Bet vistiek, kaip egzotiškas parazitas plačiom akim gersiu šviesą nuo elektrinių “Coca- cola” iškabu ir mirksėsiu.
Nes jis nenori patekti į tą rojų už kadro.
