Talismanas, galingesnis už bet ką.

8 kovo 2013

Šalti, žvilgantys ir steriliai švarūs. Ištirpkime vandenyje. Mums tinka tik elegantiški sprendimai.

Bet kas, jeigu kad ir ką bedarysiu, niekada nebus gana? Arba, jei tu- saldus kaip morengai, bet paliekantis šleikštulį burnoje? Arba, jei aš tik sukuosi ratu, o tu, viso labo, tik dar viena perlamutriniu baltumu išblyškusi marionetė? Ne tas, kuriam priklausau aš, o tas, kuris priklauso man?

Ir jokių kompromisų- mums tinka tik elegantiški sprendimai.

Tik mintys, nes, tiesą sakant, aplink sninga kulkomis. Mirtinais šratais į nugarą. Čia tau ne kokios amūro strėlės…

Tik ar mes būsim įsimylėję amžinai?
     ar mes           įsimylėję            ?

Taip.

15 vasario 2013
Komentarai išjungti - Taip.

  Vieną dieną, mylimasis.

Sustingau prie uždaromų durų. Prasmės vytis nebebuvo. Prasmės nebereikėjo ieškoti niekame. Nei danguje, nei smėlyje. Nei randuose, kuriuos palieka Tavo bučiniai.
Skubėjau,  skubėjau.  Nespėjau.
Dar vienas vakaras, dar vienas kartas.
 
Įsivaizduoti gyvenimą be T.T. Lyg jo nė nebūtų buvę. O tai buvo toks laikas, kai gėriau labai daug vyno. Kai dažiau plaukus juodai juodai. Juodžiau už savo kraują. Kai verkdavau naktimis, o rytais slėpdavau ašarotas akis. Nemylėjusi ir nemylėta. Buvau už už elgetą neturtingesnė be tavęs.

Bet leisk man įkvėpti to tiršto mėlyno rūko, kuriuo prisipildo mūsų kiemas auštant rytui, kaip sklinda su niekuo nesumaišomas tobulas kavos kvapas, kai tu tik su rankšluosčiu ant klubų, kai tas keistas alkis tavo akyse, kai švaru galvoje.

Tamsoje tamsoje ir akinant šviesai, kai esi vienodai aklas.

15 sausio 2013

Visi bereikšmiai pasitvirtinimai ir pasineigimai tik nubraukia jausmus nuo mano jau sumedėjusios širdies.
Ant pačios atbrailos.
Jei tik būčiau kulka.
Bet.
Man nebereikia Tavo ginklų.
Mano karas baigėsi.

2012.12.09

9 gruodžio 2012

Tirpstančio sniego ir druskėto vėjo gūsis. Tą dieną viskas baigėsi. Ji sutriauškė gabalėlį balto šokolado. Skausmas nebuvo didelis. Bet nebuvo ir mažas. Priminė šukių rijimą.
Drumstų bangų šėlsmas upėje. Šnekėdami nei šį, nei tą, jie mažumą paėjėjo pakrante. Visi tie bereikšmiai žodžiai- kaip šoklūs kamuoliukai- pabiro paupėje. Nė vienas nesistengė jų sugaudyti.
Jos batai permirko, o skruostai sužvarbo. Ji prisėdo ant geltonojo suoliuko krašto.
Šalta žiemos diena prie upės. Banguojančios, drumstos ir kupinos sielvarto, apie kurį nevalia kalbėti. Bet šaltis ėjo ir iš vidaus. Nebuvo įmanoma jo sustabdyti. Ji pravirko.

T.T. prisėdo šalia. Suėmė ją už sprando ir prisispaudė prie krūtinės. Bet ji išsprūdo iš jo glėbio. Slyste išslydo. Nebežinojo, ar dar nori čia būti. Keista nežinoti tokio paprasto dalyko.
T.T. dar spustelėjo jos ranką. Kiek suturėjo nykštį ant jos delno. Paskui dar pasėdėjo abu tarsi kažko vildamiesi.

Bet tą dieną viskas baigėsi, ir
aš daugiau nebesu ji. Visa tai buvo melas.

Šis įrašas turėjo būti skirtas Jolantai P.

1 gruodžio 2012
Komentarai išjungti - Šis įrašas turėjo būti skirtas Jolantai P.

Bet aš jos nebepažįstu.

Kai prakeiksmą groja DJ’ėjai.

14 lapkričio 2012

Kriaušė žydi 


Bet seną fotelį kampe prie durų
dabar toks drumzlinas lietus skalauja,
bet kambariai pilni miglų ir dūmų,
sugėrę balzganą miegūstą saulę,
bet su manim sulietas tavo laikas,
laimingas liūdnas laikas, žydint kriaušei,
kai medis veidrodyje graudžiai laibas,
nerealus nuo nėrinių…
Tikriausiai
nubirs žiedai, bet aš tave mylėsiu,
bet blankios sienos švies lyg perlamutras…

Tik kraujo kvapas, tvyrantis virš mėsinių,
tik peilio blizgesys, tik smurtas.

(J.Vaičiūnaitė )

Šaltas vanduo aplink mane ir virš manęs. Ir viskas, ką turiu, yra tavo ranka. Gal tada viskas ir baigėsi? Gal vėliau nieko svarbaus neįvyko, nors aš ir susiradau M.?
Surūkau tris cigaretes. Vieną po kitos. Kad nereikėtų verkti.
Ar aš virtau tuo tirpstančio sniego ir druskėto vėjo gūsiu?
Viešbučio dryžuotų markizių šešėliu, besidriekiančiu per visą šaligatvį?
Žaliu krėslu ir raudona aksomo suknele? Kur buvo ta riba?

Nudelbk akis į rankas. Neskubėk atsakyti. Visi žodžiai nusėda sieloje. Ir viskas, kaip tu ir sakei,- baigta.

Kai ruduo ir horizontai.

27 spalio 2012
Komentarai išjungti - Kai ruduo ir horizontai.

Esi šilti bučiniai ant mano šlaunų. Visi atodūsiai ir gilūs kvėptelėjimai. Rasa ant raudonų vynuogių kekių. Paskutinės dienos iki lapkričio ir visos visos po jo. Esi taškas, į kurį įremiu akis, kai ryju ašaras. Esi mano praeitis- storu sluoksniu nugulusi baldus, įsismelkusi į užuolaidas ir žmones. Esi kulka. Šuvis. Mirtinas.
Esi.
Nebeskauda. Viskas su laiku. Tik ar visas gyvenimas taip ir praeis be tavęs?
Bet dabar čia- lyg ant drobės gulantys potėpiai- naujo gyvenimo štrichai, nupūsti žvarbaus panemunių vėjo liepsnoja skruostai.
Bet sielvartas. Ar įmanoma į jį įsijausti iki galo? Ar jis taip vadinamas dėl to, kad galėtum išsilaikyti nepalūžęs?

Tyla užtrunka.

13 rugsėjo 2012

Tavo odos kvapu, gailiu, salsvu, užsispyrusiu ilgesiu, apsėdančiomis rūdimis, sielvartu ir savigrauža, viskuo, kas keičia prasmę skaitomose knygose ar laiko pojūtį paverčia kažkuo liguistu. Tuo aš gyvenu. Vis dar apimta vaikiško nirtulio. Mano jausmams ankšta. Aš bandau juos nustumti šalin, atsitolindama nuo žmonių, darydama ką nors monotoniška. Bet tu brauniesi net į sapnus.

Sėdi ant sofos. Sukryžiavęs rankas. Lyg šaltum. Ar ką slėptum. Spoksančios tavo akys. Žodžius beriančios lūpos. „Nuspręsta neatšaukiamai“- garsas atsimuša į lubas, sienos plokštes, ir, šią tamsią naktį,- į mano širdį.Pro atvirą langą plūsta palaimingas rugsėjis, nes geismas pasklinda visame kambaryje. Apnuodyja orą. Paliečia mūsų veidus ir aptemdo akis. Tu lauki. Paskui švelniai apglėbi ir vediesi. Kaklu ir veidu slysta lūpos…
…akimirka, ir aš nubundu. Susivokiu iškart.
Galiu paverkti, kai esu viena, bet neverkiu. Viskas nuščiuvę ir sustingę.
Liečiant M. veidą, užlieja keistas jausmas. Lyg vėjas. Ar ilgesys. Daugiau jo neliečiu.

Bet paukščiai. Jie nuolat ko nors ieško.

Laikyti pusiausvyrą.

30 rugpjūčio 2012
Komentarai išjungti - Laikyti pusiausvyrą.

Vis bandau išgauti iš savęs kokį nors garsą. Tylu. Viskas įkalinta. Per purvo sluoksnį net Kopenhagos įžvelgti nebeįmanoma. O ir nebeverta. Vasara, kurios taip ir nepastebėjau. Lyg visą laiką būčiau laukusi tik antausio, baltame paviršiuje juodu pieštuku braukdama pirmuosius sielvarto štrichus… ir vis melsdamasi…
Bet jo kvaili žodžiai sutrynė visas mano mintis į dvokiančią tyrę. Lyg tyčia būtų grįžęs tam, kad nusėstų rūdimis mano sieloje. Ar tai lemtis lėmė man tokią ligą, o T.T.- tą prakeiktą išdidumą?
Jei būčiau galėjusi, būčiau pasislėpusi jo akyse. Brūkštelėjau ranka jam per skruostą. Lūpos virptelėjo, bet ašara nenuriedėjo. Į langą pleškeno lietus. Išeidama pajutau savotišką ramybę. Sakytum viskas buvo nereikšminga.

„Pasaulį įsvaizdavau visai kitokį.“- mintyju gulėdama M. glėbyje, kaip sraigė savo kiaute. Lyg gelbėdamasi laikau įsikibusi jo rankos. Ant M. kaklo žaidžia saulės zuikutis. Laikas, kai nereikia skubėti, nes baisu net sau prisipažinti, kiek skausmo jam sukėliau. 
Tegul tai lieka Nyhavn krantinėje. Juk ir vėliau reikės tai turėti. Bet būti su M., reiškia būti atsimerkus.


Švari.

9 rugpjūčio 2012
Komentarai išjungti - Švari.

Esu pasiūta iš juodo šilko- amžino gedulo, ašarų ir geismo. Nesibaigiančia srove, lyg vyno purpuras, teka mano skausmas.
Mintimis apie T.T. nusiplaunu svetimų vyrų prakaitą- lyg stebėčiau juos per T.T. petį- nerealius, svetimus, kaip romano veikėjus. Kvailiausias būdas pasijusti, kad gyvenu kap kine. Vėl tapti subtilia ir mėgstančia gražius, rafinuotus dalykus; ir T.T. visada lieka toks pat- įstrigęs mažose nuotraukose- atraitytomis rankovėmis saulės nutviekstame sode. Visada prisimenu jį tokį.

Pilni namai vaiduoklių- mažų, purių šmėklų, mūsų atminties, kuria tampa nebeįmanoma atsikratyti. Visa tai kaupiasi lyg musių šūdkruopės ant palangių.

Likusi viena, aš užsimerkiu ir guli nejudri valandų valandas. Šiaip ar taip -mano gyvenimas baigtas.

Kitas puslapis »
Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos