Išdeginote man akis mėlynu dangumi.
Mes sėdime prie didelio apvalaus stalo su angelų raižiniais. Žaidžiame domino. Keistoj darnoj pasaulis plaukia i vieną akį.Girdisi brazginamos gitaros ir nepazįstamų žodžių nuotrupos. Patekau čia žinodama tik haliucinacijos pradžią. Tas pats pankas. Denis. Ir dvidešimtmetė mergytė. Graži raudonplaukė, dirbanti kažkokiame hipių savaitraštyje. Dar aš. bet svajonių taifūnas taika ramiame verpetuojančio centrifugos skysčio pakrašty ir pasaulio kiaurymė. Nes nebesuskaičiuojam tobulų baltų linijų, kad bent akimirką pasaulis atrodytų nuostabus.
Jos veidas kaip groteskiška dėmėta kaukė. Paskui ji klausia: “Beautiful girl, won’t you be my inspiration?” ir žodžiai pasuka visom kryptim vienu metu kaip perregima plastmasė. O skrandyje įkalinti spagečiai paniškai plazda. Nes ji taip švelniai bučiuoja. Pirmiausia garsas, tada spalva, tada stereoskopija, tada “seni judantys paveikslai” tampa realybe. Bet ji tik paprasčiausia mergina. Paskutinė spalva ir aš spazmiškai krūpteliu. Visiška beprotybė.
…
Denis stovi sustingęs kaip užhipnotizuotas triušis. Priblokštas ir apstulbintas.
…
Upė spardosi prieblandoje. Cukrinis lietus. Cikados cirpia. Mirštu po meilės žiedlapiais. Paskui jaučiu miegant jį šalia, užuodžiu šlapius jo plaukus. Tvyro tobula tyla. Paskui šviesa užlieja oranžinį blausumą, ir dienos kaštis įšliaužia ir kyla kūno kvapu, skleisdamas skrydžio aromatą.
“Bonjour, Mėj”,- sako jis juokingu vaikišku balseliu, kuriuo, manau ketina kalbėti beveik visada. Apgailėtina. Įkalčiai visur, ypač kava į lovą. Ir aš stengiuosi tikėti visu tuo šlamštu, kurį skelbiu, kurį murmu visą kelią iki katedros,- kad tokios naktys- aristokratų sportas. O kad pagautum Mėja, reikia šmėkliškos širdies, arba būti normaliausia nenormalia mergina, kurią aš kada pažinojau.
Mane pasitinka chromuoti lifto durų atspindžiai. Aš gyvenu mažame butuke su akmeninėmis grindimis ir krištoliniu sietynu. Langus čia dengia ugnimis besispaudantys auksiniai drakonai ant melsvu roletų. Kambario centre- baltas “Paris Gaveau”. tokio pat baltumo spinta, kurioje tarp galbūt teatrinio šlamšto, aptikau mandalą su karoliukais ir visokių indėniškų galvos juostų. Stengiuosi prilaikyti tvarką, bet dabartinė fantazija reikalauja nemažų laiko resursų. Todėl čia betvarkė. Ir, dievaži, jei bučiau faras ir ateičiau daryti kratos, nežinočiau nuo ko pradėti. Bet klausant nefonalios kiniškos muzikos, valandos čia eina kaip slidus aksomas.
…ir aš imu norėti čia pasilikti…
