Išėjusi. Ir nežinanti, kur namai.
1 rugpjūčio 2008
“Šitas pasaulis tam, kad gyventum jame kiekvieną dieną, o tu esi angelas“,- kažkada sakė jis. Galbūt. Bet dabar jis ir taip nelaimingas. O aš nieko nesugebėsiu mylėti labiau už jį. Net jos. Net jos. Tokios. Tirpstančios ir filigraniškos. Tokios nežemiškos. Tokios, kokios niekada nepažinojau. Ir– O DIEVE!- pažinti nenorėjau. Ir todėl bijau. Ne jos. O jausmo, kai persiverčia viduriai ir pasijunti bekrentąs šviesmečių greičiu. Ir skausmo. Irgi bijau.
Nes.
Nes aš jau ne aš. Auštant buvau prie upės. Šlep šlep. Šlepsėjo per purvyną batai. Nes aš jau nebe aš, todėl man gelia nuo įtampos akis. Nes aš turiu 12 akių ir 365 ašaras. Nes gyvybė nebesikaupia, nes teka. Kaip pienas iš butelio.
