Pradžia » Be temos » Viktorijos. Pralaiminčios.

Viktorijos. Pralaiminčios.

24 kovo 2010
Aš maniau, kad už meilę reikia kovoti. Todėl persukau laikrodžius, užrakinau duris ir užkaliau langus; pavogiau bilietus, paslėpiau lagaminus, sugrioviau stotis ir stoteles, padegiau taksi automobilius, išardžiau geležinkelius, galiausiai autobusus, lėktuvus ir keletą laivų. Ir viską, viską, kad nesvarbu kaip greitai bėgtų, neliko jokių dalykų, kurie buvo. Paklauskite, kodėl tada aš pykstu.

„Išmok, kada reikia buti čimodanas, o kada reikia- lapai…“

Išėjau aš. Ryte, kai viskas buvo gerai. Kiemo rudoj žolėj raudonavo nukirstos obels obuoliai. Didele šalta nosimi šuo nebakstėlejo atsisveikinant, nes šuo jau buvo miręs. Aš neuždariau vartų paskui save, nes šuo jau buvo palaidotas pušynėlyje kitoj pusėj kelio.

„Balandos ir nasturtos“,- pagalvojau sėsdama į tamsžalį „Volkswagen“ą, ir po pusvalandžio buvau savo mieste, kur viskas purvina ir apšiurę. Į Kalanten taip ir negrižau.
Ir net nepamenu paskutinio bučinio. O ir negaila! Nes paskutinę nakti šildžiau jo pėdas savosiomis.

Man liepia- „Nekalbėk apie herojus!“ O juk aš savo laimę netyčiom paleidau. Ir net ne dėl to, kad jos visos buvo Viktorijos. Juk niekada nelaiminčios. Patelės bereikšmiais žvilgsniais. Geros lovoje. Jos visos buvo motinos jų vaikų.

Bet.

Aš esu Tavo pabaiga, Buratinų Karaliau, nors man ir nepatinka pasaulis, kuriame mes gyvename.

Be temos

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos