„Jis jai nusišypsojo be apgaulės, jai reikėjo pinigų- toks pasaulis“
O skepsis, abejonės, ironija ir drungnumas. Mano sapnų dėzutėse- tik brutalios glamonės, nes būtent dabar baigiasi viskas, nuo ko jau niekas nebeprasideda. Nes tikrai buvau pakabinta ant sienos kaip kartono lakštas, man norėjo nupiešti veidą, kurio ieškojo galbūt net visą gyvenimą. Bet tai buvau ne aš.
„In Tilsit“ nusipirkau „Mekongo“ butelį ir visas 4 valandas iš miesto K į miestą K kovojau su gėdos jausmu, neleidžiančiu man jo išsitraukti iš rankinės ir ramiai prisilupti.
O žadindavo plūstanti saulės šviesa ir „your eye like a big pizza pie“. Tada dar minutėlei priguldavo į šiltus patalus. Mintys svaigino. Spalvų ir formų magija. Tarp linijų.
Dabar stengiuosi ilgiau miegoti, kad diena greičiau praeitų. Bet atsibundu veidu į sieną. Nes kažin kas pasakė- daugiau taip negalima. Žiūrėti į jo debesis, skristi jo lėktuvais, žinoti, kad netgi tai- neamžinai. Nes mano prisiminimai yra. Tebėra.
Linijos. Siuvėjos, siuvančios sukneles damoms, sijonus, ir širdis vyrams… Ak, taip! Šiuo metu mano gyvenime nėra jokio vyro.
But yes/ but no
But yes/ but no
But yes
Apskritai kalbant, šito socialinio murkimo tikslas yra griovimas, visko griovimas. Kekšės! Kekšės! Ir aš.Čia toks prastas cinizmas. Nes aš kartais prikuriu istorijų, bet jos būna paremtos tikrais faktais, o viskas galiausiai ir tampa panašu į jas, kad jas kur galas…
Aš sinoptikas.
Aš pranašauju lietų. Ir nieko kito. Nes jis bent iš tolo primena malonumą.
O mano kojų nagai nulakuoti paprasta raudona spalva.
