Įsimylėjusi skausmą.

Sąsiuviniai išplėšytais lapais. Visų jų nebeįstengiu prisiminti. Bet atrodo, kad buvo septyni. Su aštuntuoju gulime ant baltutėlaičio turkiško smėlio. Aš renku ženklus: mėtų kvapą savo plaukuose, nugertą „Pepsi“. M. ranką, žaidžiančią su mano bamba, lūpas- keistas ir svetimas.
  Ar tu kalbi man? Spokso į mane. Tie žodžiai. Tau jie niekada nebus ištarti. Bet jis juk puolė į taksi, išlipo grūstyje, kad suspėtų, perlipo per mašinas, lietui lyjant. Nežinau, ar būčiau pasielgusi taip pat. Pabučiavo kaklo duobutę. Lūpos. Nusivylimas kėlė fizinį skausmą. Tai buvo ne T.T. Akys ne tokios ryškios, kokias kartais regiu rytais busdama iš miegų.
O šiandien devintas rytas Turkijoje ir aš pamiršau verkti. Stengiuosi nebeprisiminti. Po dvejų metų tai tampa visai įmanoma.
M. ranka iš vežimėlio kelianti lagaminą. Smaragdinės viešbučio foje sienos ir skliautuotos lubos. Erdvus kambarys, kurio dryžuoti tapetai susilieja su M. akimis, ištįsta, ir sudužta, atsitrenkę į auksaspalvį parketą. Pasidaro taip tylu. Kone vien nuo kūno krintančių rūbų šiugždėjimas. Mylėtis, kol nebegalėsiu ištarti jo vardo. M.
Vėliau- tik vynas ir kvapas, tvyrantis visur- žmonėse ir jų istorijose- sluoksnis po sluoksnio. Įsitaisyti lauko kavinėje lyg būtų sekmadienis ar kokia šventė, neišvengiamai žinant, kad baigėsi ir kelias, ir benzinas.

Ir jis turės man viską atleisti. Nes aš neįstengiu!