Aš skraidantis žmogus.

Visi tie dangūs vienodi, kai apsilenki tiesiog traukinių stotyse ar oro uostuose. Nes nepakeli akių nuo grindinio, nes debesys visur tokie pat. Protingi žmonės sako, kad tie patys persekioja visą gyvenimą.
Tie patys debesys. Ta pati žemė, kurią aš palikau, o tu grįžai. Ir nepasigedai manęs, nes neieškojai. O man užtektų vieno tavo žodžio, kad ta meilė manęs nebenuodytų. Aš tik norėčiau dar labiau, nei žinau dabar, žinoti iki nepakeliamo skausmo, kad nebeturėčiau jokios vilties. Ir galėčiau pradėti kęsti skausmą, ir ištverti viską iki galo. Be jokio atlygio.
O tu tiesiog palieki mane dykvietėje, skirdamas laiko apmąstymams. Bet mano vaizduotė jau nusėdusi ir fantazija ištrinta. Nebenoriu, kad mane kankintum. Tiesiog leisk man numirti, kad pagaliau prisikelčiau gyvenimui. Nes pernelyg tave sutaurinu ir mano meilė nuodyja mane.
Paleisk mane, nes aš pavargau nuo visų tų galimybių tave turėti. Ir visos jos netikros.
Bet tu vis dar esi.