Monthly Archives: birželio 2009

Detalės. Išprotėjęs miestas. Prisodrinimas. Triukšminga, apšviesta ir spalvota griūtis. Gatvėse- mašinos, ryjamos kitų mašinų.

-Parodyk man, kaip tu padarai šį triuką, ir aš pažadu Tau, kad iš pirštų virpėjimo Tave atpažinsiu, mano prarastasis, niekad nepažintas keistuoli…

Rausvame danguje baugina žvaigždžių nebuvimas. Užnuodytoje naktyje tviska akli langai, aplink plėšriai kaukia automobiliai, be to, lyja- didelė maišatis. Tarp suglaustų delnų išauga tylos ir nesusikalbėjimo istorijų medžiai. As nebeverkiu, nes šitas lūžis, trūkis ar daugkartinis bilietas yra ta kaina, kurią moku už skausmingą monotoniją, kauptą daugybę mėnesių. Nes gyvenau įsitikinusi, kad pasaulis plokščias, o visata tolygi fantazijai. Bet juk nykias istorijas visuomet užpildo vienišos merginos. Šį kartą esu pernelyg padrika ir spontaniška. Jis- kaip mėlynas cikados sparnelis- patetiškas. Bučiuoja man rankas. Jis žavus. Bet aš nusiteikusi Karui.

Užaugau tikėdama, kad filmai šnabžda mūsų pačių paslaptis, o dabar gyvenu čia- tarp knygų rausvais kolenkoro viršeliais, rūbų parduotuvių mieste su Laisvės alėja, demonstruojančia prostitutėms būdingus papuošimus.

Jolanta, aš mylėjau Tave. Bet negali manęs saugoti. Aš esu kitame pasaulyje. Ir Tu negali manęs nuo jo patraukti.
Bet Tu iš tikrųjų pavojinga.

kaip cunamis horizonte skrenda laivai. aš sinoptikas, aš pranašauju lietų. ir man negaila nieko, nes niekas neįmanoma, tik kas nutiks su mumis, superrealiais istorijų pasakotojais, jei viskas tarp mūsų yra apgaulė? nužudyčiau tave kęsdama tavo skausmą, bet noriu, kad tu verktum, nes rojus- tai tik paprasčiausias fabrikas, ten kuriame savo gyvenimą ant kitų žmonių sudužusių svajonių.

aštuoni milimertai miesčioniško laiko estetikos. čia net laimė sveriama. trys gramai. šešiems. nuotraukos. paukščiai. ir egzistavimo beprasmybės siaubas.

švintant sėdžiu ant rasotos žolės. nebenoriu tavo kvėpavimo prisiminti, nes mes ne vienoje paletėje. kažkodėl išsirinkau patį balčiausią.

aš nustojau bėgti.
aš nustojau vytis.
aš nustojau žinoti tavo vardą.

bet racijomis, telefonais, faksais, lietaus debesimis, kalėdiniais atvirukais, cirkų karavanais, švelniais svetimų bučiniais, požeminėmis perėjomis, tiltais, kruvinomis paklodėmis, purvinomis kojinėmis, lempiniais televizoriais tu grįši.

„Kai niekas tavęs nebemylės, kai visi tave pamirš, sugrįši ant kelio, kur likau aš. Kaip ir visi, grįši sudužusia širdimi ir mano glėbyje ieškosi vilties. Kai neliks nė lašo tavo didybės, o akių spindesys jau ges, lauksiu ten, kur mane palikai, išskėstomis rankomis ir su nemirtinga meile“ (Bambino Song)

Tikriausiai taip ir atsitiks.