Kas vis dar nori mylėti?
Tai galėtum pavadinti ‘sudie’/
Paskutinę mūsų naktį mes važiuojam ratais ratais ratais. Jis bučiuoja švelniai mane visą, paskui klosto ištisą naktį prabusdamas, o aš tik norėčiau, kad jis mane apkabintų ir nė nenutuokiu, kad pabaiga jau taip arti. Bet ar buvo ta pradžia? Tie iliuzijų uostai ir plakančios širdys? Bent vienas pažadas, laikantis jį ir įpareigojantis mane?
Minčių vingiai platūs kaip Paryžiaus metrapolitenai. Nes šiukšlės neverkia, o tai, kas nereikalinga, žmonės į šiukšlyną išmeta kasdien. Todėl aš bandau negalvoti apie visas tas trapias akimirkas, kurias išgyvenau su juo. Ir man trūksta to jausmo, kai rodosi- visas pasaulis manyje. Bet dabar aš pranašesnė už visus, kurie jaučia, nes tai- ne meilė, tai- ambicijos.
O šiąnakt viskas skamba ir visi šoka, ir viskas baigta. O Dieve! Mano plaukai kvepia cigarečių dūmais. Aš geriu vieną viskio stiklą po kito.
Daugiau jokių bandymų. Neturėsiu jo kiek pastangų bedėčiau, kad ir kaip norėčiau. Pirmą kartą beginklė stoviu prie neįveikiamų užkardų. Pirmą kartą niekas nepriklauso nuo manęs. Gal todėl, kad nieko tikro nėra. O jei kas nors iš tikrųjų egzistuoja- aptikti bus labai sunku.
Prašau, paimkite mane į Prancūziją!
