nes kai aš verdu tau agurkų sriubą.
kaip cunamis horizonte skrenda laivai. aš sinoptikas, aš pranašauju lietų. ir man negaila nieko, nes niekas neįmanoma, tik kas nutiks su mumis, superrealiais istorijų pasakotojais, jei viskas tarp mūsų yra apgaulė? nužudyčiau tave kęsdama tavo skausmą, bet noriu, kad tu verktum, nes rojus- tai tik paprasčiausias fabrikas, ten kuriame savo gyvenimą ant kitų žmonių sudužusių svajonių.
aštuoni milimertai miesčioniško laiko estetikos. čia net laimė sveriama. trys gramai. šešiems. nuotraukos. paukščiai. ir egzistavimo beprasmybės siaubas.
švintant sėdžiu ant rasotos žolės. nebenoriu tavo kvėpavimo prisiminti, nes mes ne vienoje paletėje. kažkodėl išsirinkau patį balčiausią.
aš nustojau bėgti.
aš nustojau vytis.
aš nustojau žinoti tavo vardą.
bet racijomis, telefonais, faksais, lietaus debesimis, kalėdiniais atvirukais, cirkų karavanais, švelniais svetimų bučiniais, požeminėmis perėjomis, tiltais, kruvinomis paklodėmis, purvinomis kojinėmis, lempiniais televizoriais tu grįši.
„Kai niekas tavęs nebemylės, kai visi tave pamirš, sugrįši ant kelio, kur likau aš. Kaip ir visi, grįši sudužusia širdimi ir mano glėbyje ieškosi vilties. Kai neliks nė lašo tavo didybės, o akių spindesys jau ges, lauksiu ten, kur mane palikai, išskėstomis rankomis ir su nemirtinga meile“ (Bambino Song)
Tikriausiai taip ir atsitiks.
