Monthly Archives: kovo 2009

Valtys ir vežimai. Baltos suknelės su nėrinais. Skėčiai ant sūpynių. Taip grįžau į savo akis ir savo lūpas. Taip grįžo oras į mano plaučius ir vėjas į plaukus. Klavišai prisilietė prie pirštų ir kiekvieno praeivio veidas tapo ypatingas. Nes negaliu būti kieno nors nuosavybė. Turėtum būti aklas, kad nematytum to. Nes aš jau išžadėjau visus pažadus, todėl niekam negaliu pažadėti savęs visos.
Nė viena, nors ir taip pat koketiškai juoda nebus manimi. Nesivadins mano vardu. Ir neturės to, ką turėjau aš, o ir nenorėtų turėti. Nes čia, tarp visokiausių daiktų, baldų, stalų, kėdžių, japoniškų minkštasuolių ir nejaponiškų šviestuvų, melsvų sanpaulijų, knygų stirtų ir kitokios mantos, pelenų daugiau negu ugnies. Bet dar liepsnojam. Tik reikėtų gelbėtis. Ta griaunanti stichija- kasdienybė. Rutina. Banalybė.
O kulminacija tame, kad voratinkliai ligi šiol laimingai tebekaba savo vietose. Nes girdėti tik variklio užimas, kai važiuojam visu greičiu per lietų, o mašinų lemputės raudonos kaip karamelės.
Norėčiau viską užbaigti tiesiog dabar. Bet nebėra jau kur trauktis, todėl finišuojam į startą, o mintys- žalios kaip upė. Ir venomis krauju teka plonyčiai, balti kaip cukraus piršteliai. Kartais įsikimba į mane sapnuose, todėl baimė- kaip miško eglės- į dangų besistiebianti.

o už nugaros nukrenta debesis ir sudūžta į oranžinius herberos žiedlapius. Dienos prailsgta, pasidaro neįmanomai ilgos. Kaip mėnesiai ar vasaros be lietaus, ar metai. Tik kas sugalvojo visus tuos kambarius, kuriuos reikia pereiti šlubčiojant skaudančiom, žaizdotom kojom, kai po kiekvieno žingsnio norisi pasiduoti? Bet kiekviena diena ypatinga, nes visada pagaliau surandu tą gyvenimą, tą meilę. Tą kelią, nė kiek nelengvesnį už tūkstančius buvusių kelių, nes negaliu išmesti iš galvos to, kas negrįžtamai buvo, ką klaidingai pažinau širdimi, bet pagrįstai bijojau.
Kerpami plaukai krenta ant grindų juodvarnių plunksnomis. Lietaus pinigėliai juodina šaligatvį. Mes sulipam į traukinius, grįžtančius atgal. Lotynų muzikos ritmais keliaujam į mūsų stotis, nes viskas dar tik prasideda.
Tiesiog per kopas eidami sukūrėm vienas kitą. Krito šlapdriba ir vėjas košė kiaurai mano ploną paltuką. Tulpės saujoje nugeibo. Tada jis pasilenkė bučiniui ir aš jį pabučiavau. Toks intymus gestas lyg jau būtume artimi.

23/03/2009 20:44 ” jei negali būti dievu, būsiu aš “

Operaciją “Krištolinė kurpaitė” oficialiai skelbiu nutraukta.

Bėgti. Bėgti.

Tada atsigulti per lietų ant žemės ir gulėti, kol prasidės žaidimas, kurio niekas negali laimėti. Bet lūpos visada išlieka raudonos, o antklodės gėlėtos, net kai stogai nulyti ir balos. Išlaukti. Visą tą laiką. Kantriai. Gal net su pasimėgavimu. Tik to laiko- jau seniai nėra. Bet aš- kaukių virtuozė. Tik baisu, kad kas nepalįstų po mano oda ir nesužinotų.

Lengviausia būtų pasitraukti ir pamiršti tai. Norėčiau. Bet aš lošėja. Aš stipri. Ir aš nemoku būti viena. Paprasčiau tapti Dievu, jei niekas kitas to nenori. Arba gal geriau pagulėsiu ant purvinos žemės ir palauksiu, kol priartės balandis. Ir jei nieko, tapsiu laivu, niekada negrįžtančiu namo.

Ar tai ką nors pravirkdys?

…………………………………………………………………………………………………………………………………

Nes ant paskutinio tirpstančio sniego mes gulime šlapiais paltais. Rankos ledinės, iki raudonumo įkaitę skruostai.
-Pasakyk man, kas tu esi?,- klausiu.
-Didžiausia tavo gyvenimo klaida,- išgirstu.
O aš- lyg pagauta už rankos vagiant, ar už liežuvio meluojant (bučiuojant). Žinau. Bet mūsų vakarai pilnais žandais pinakolados skonio sūrelių, tarp rožinių sienų, kambaryje, apšviestame televizoriaus. Nebylaus, nes klausomės primityvaus bliuzo. Ir užgeriam viską vynu.

Kai kas niekada nesikeičia.

skaidrus kaip stiklas, kaip ašaros iš žaliausių pasaulyje akių ir saldus kaip morengo pyragaičiai ar orgazmas po akių vokais yra tas skausmas. Matuoju jį prisilietimais ir gaivaus oro kvėptelėjimais. Ir nepaleidžiu, laikau iki kraujo suspaustuose kumščiuose.

Nes mano medžiai jau kvepia ugnimi, o aš išaugu iš sniego kruopų ant šaligatvio kaip pienės, kaip piktžolės, kaip durnaropės. Ir dabar svarbiausia yra nepasiduoti, nes net plieno grandinės nutrūksta, o tai buvo tik voratinklis ant smilgų nurudenėjusioje pievoje. O juk už sekundės- pavasaris.
Kontrolė nėra valdymas, bet aš darau viską, ka liepia, nes reikia eiti,o tampu rožine lėle. Esu priversta atsargiau galvoti norus, nes ribos tikrame gyvenime neegzistuoja. Ir kiek upių dar reikės perplaukti, kad širdyje būtų ramybė ir kitame krante iš sėklų išaugtume liepsnojančiais medžiais, dingtume baltomis linijomis nuo glotnių paviršių, ištirptume cukrumi puikioje cappuccino kavoje ir išsipildytume karščiausiomis svajonėmis?
Jau geriau taip, nei užsidusinti meilės žiedlapiais.
Bereikia prisiminti smulkmenas ir išsaugoti.
Bet kokia kaina.