ir kitu reikalų citadelėje.
Tada tyla skamba kaip visos priežastys dėl iškylančių klausimų, o visi žodžiai- kaip lopšinės. O manopalangės nukrautos kičiniais gintariniais gyvenimo medeliais. Argi tai gyvenimas? Jūs tikriausiai juokaujate.
Sėdžiu prišnerkštoje svetimoje lovoje sena bohemiška lotoso poza. Aš tikiuosi, jis gers mano kraują, kol pasprings, //o.kaip aš to noriu// bet dabar mano stabdžiai cypia kaip ketaus fleitos la. Visi šitu dviejų pastarųjų dienų įspūdžiai- kaip žmogaus, kuris tiesiog nori būti normalus, košmaro superversija.
7 puodeliai nuostabios capuccino kavos per 11 valandų nepadeda nuryti to gumulo. Tai ne ašaros. Tai baimė, tik, kad baisai juokinga, nes meilė ir šlovė pirmą kartą lenktyniauja manyje.
jo!jo!taip!taip!taip!
nes visi keisti žmonės, kuriuos pažįstu, yra šitame prakeiktame filme. O aš stipri, kaip žaislinis tankas. Man skambinti varpeliais, giedoti, šokti ekstaziškai, kraustytis iš proto? Bet juk tai aš- Mėėėjaaa. Ir viskas pernelyg tikra.
ir ne tokio horizonto tikėjausi varganai kopdama į stebėjimo bokšteli.
Nouvelle Vague- Bella Lugosi’s dead.mp3
