Nes laikas kantrus.
Nes laikas kantrus ten, kur mes saldžių sutemų neono dulkėse
netilpę į kadrą stypsom palei startinę liniją, norėję daryti viską, ką
pasaulis mums buvo uždraudęs.
Nes laikas kantrus ir paukščiams atsidaro durys danguje, o mes
baltoje saulėje, karštyje ir dulkėse, išnirę iš upės. Ir kiekviena Tavo
daina- garso takelis kiekvienai myliai mūsų filmo, kad prasibrovę
tarpais tarp eilių tamsioje kino teatro salėje ir apsupti
besidriekiančių šešėlių ir polisandro medienos, išgristume plakant.
Nes laikas kantrus, todėl- kas 25 sekundės- antausis. O Tu
sapnuosi, kad einu melsvų aguonų prisiskynusi per ražienų pievą. O Tu-
aukštas kaip dangus, kaip skausmas. Ir gilus kaip žaizdos. Paukščiai-
negyvom akim. Ir žemė skleidžia salsvą aromatą- kaip mirę gėlės ar
saulėlydis. Ar lova po bemiegės nakties.
Nes laikas kantrus, o aš juk niekada nežinojau kaip Tave
šaukti. Todel išsigąstu savo balso atsiliepusi į skambutį, ar Tau
sujudėjus tuose veidrodžiuose, iš kurių negrįžtama.
Minutė su puse. Tiek laiko pakako, kad tiesa išsinertų iš žodžiu, o
pasaulis nepriklausytų nuo vienos mergaitės vizijų, nors laikas ir
kantrus.
Tai gal malonėtum, prašau, pasakyti, kaip man prisiversti gyventi be Tavęs?
