Palėpės
Bėgti. Bėgti.
Tada atsigulti per lietų ant žemės ir gulėti, kol prasidės žaidimas, kurio niekas negali laimėti. Bet lūpos visada išlieka raudonos, o antklodės gėlėtos, net kai stogai nulyti ir balos. Išlaukti. Visą tą laiką. Kantriai. Gal net su pasimėgavimu. Tik to laiko- jau seniai nėra. Bet aš- kaukių virtuozė. Tik baisu, kad kas nepalįstų po mano oda ir nesužinotų.
Lengviausia būtų pasitraukti ir pamiršti tai. Norėčiau. Bet aš lošėja. Aš stipri. Ir aš nemoku būti viena. Paprasčiau tapti Dievu, jei niekas kitas to nenori. Arba gal geriau pagulėsiu ant purvinos žemės ir palauksiu, kol priartės balandis. Ir jei nieko, tapsiu laivu, niekada negrįžtančiu namo.
Ar tai ką nors pravirkdys?
…………………………………………………………………………………………………………………………………
Nes ant paskutinio tirpstančio sniego mes gulime šlapiais paltais. Rankos ledinės, iki raudonumo įkaitę skruostai.
-Pasakyk man, kas tu esi?,- klausiu.
-Didžiausia tavo gyvenimo klaida,- išgirstu.
O aš- lyg pagauta už rankos vagiant, ar už liežuvio meluojant (bučiuojant). Žinau. Bet mūsų vakarai pilnais žandais pinakolados skonio sūrelių, tarp rožinių sienų, kambaryje, apšviestame televizoriaus. Nebylaus, nes klausomės primityvaus bliuzo. Ir užgeriam viską vynu.
Kai kas niekada nesikeičia.
