Tavo vakarykštė diena.
Valtys ir vežimai. Baltos suknelės su nėrinais. Skėčiai ant sūpynių. Taip grįžau į savo akis ir savo lūpas. Taip grįžo oras į mano plaučius ir vėjas į plaukus. Klavišai prisilietė prie pirštų ir kiekvieno praeivio veidas tapo ypatingas. Nes negaliu būti kieno nors nuosavybė. Turėtum būti aklas, kad nematytum to. Nes aš jau išžadėjau visus pažadus, todėl niekam negaliu pažadėti savęs visos.
Nė viena, nors ir taip pat koketiškai juoda nebus manimi. Nesivadins mano vardu. Ir neturės to, ką turėjau aš, o ir nenorėtų turėti. Nes čia, tarp visokiausių daiktų, baldų, stalų, kėdžių, japoniškų minkštasuolių ir nejaponiškų šviestuvų, melsvų sanpaulijų, knygų stirtų ir kitokios mantos, pelenų daugiau negu ugnies. Bet dar liepsnojam. Tik reikėtų gelbėtis. Ta griaunanti stichija- kasdienybė. Rutina. Banalybė.
O kulminacija tame, kad voratinkliai ligi šiol laimingai tebekaba savo vietose. Nes girdėti tik variklio užimas, kai važiuojam visu greičiu per lietų, o mašinų lemputės raudonos kaip karamelės.
Norėčiau viską užbaigti tiesiog dabar. Bet nebėra jau kur trauktis, todėl finišuojam į startą, o mintys- žalios kaip upė. Ir venomis krauju teka plonyčiai, balti kaip cukraus piršteliai. Kartais įsikimba į mane sapnuose, todėl baimė- kaip miško eglės- į dangų besistiebianti.
o už nugaros nukrenta debesis ir sudūžta į oranžinius herberos žiedlapius. Dienos prailsgta, pasidaro neįmanomai ilgos. Kaip mėnesiai ar vasaros be lietaus, ar metai. Tik kas sugalvojo visus tuos kambarius, kuriuos reikia pereiti šlubčiojant skaudančiom, žaizdotom kojom, kai po kiekvieno žingsnio norisi pasiduoti? Bet kiekviena diena ypatinga, nes visada pagaliau surandu tą gyvenimą, tą meilę. Tą kelią, nė kiek nelengvesnį už tūkstančius buvusių kelių, nes negaliu išmesti iš galvos to, kas negrįžtamai buvo, ką klaidingai pažinau širdimi, bet pagrįstai bijojau.
Kerpami plaukai krenta ant grindų juodvarnių plunksnomis. Lietaus pinigėliai juodina šaligatvį. Mes sulipam į traukinius, grįžtančius atgal. Lotynų muzikos ritmais keliaujam į mūsų stotis, nes viskas dar tik prasideda.
Tiesiog per kopas eidami sukūrėm vienas kitą. Krito šlapdriba ir vėjas košė kiaurai mano ploną paltuką. Tulpės saujoje nugeibo. Tada jis pasilenkė bučiniui ir aš jį pabučiavau. Toks intymus gestas lyg jau būtume artimi.
23/03/2009 20:44 ” jei negali būti dievu, būsiu aš 
“
Operaciją “Krištolinė kurpaitė” oficialiai skelbiu nutraukta.
