Monthly Archives: rugsėjo 2008

09- 24 Ir aš turiu tūkstančius kvailų minčių, paslėptų piniginėje, degtukų dėžutėse, stalčiuose tarp apatinių, dienoraščiuose, tyloje, kai laukiu nesulaukdama. O gal nelaukiu? Gal vėluoju į savo kvailas banalias ir todėl universalias istorijas?
Svoris netrukdo keliauti. Taip greičiau atskiri grūdus nuo pelų. Bet silpnaregė. Aš silpnaregė. Aš nematau daiktų iš tolo. Ir viską pernelyg sureikšminu. Nes nejaučiu nei svorio, nei temperatūros svyravimų. Todėl prisirišu prie žmonių, kurių tikslas yra mane ignoruoti.

09- 26 O kai labiausiai nieko nesitikiu, sutinku ką nors, ko esu neverta (bet norėčiau). Ir sėdžiu priešais žodžio neištardama. Norėdama atsiriboti nuo visų šiame laike ir mieste, kurio visos gatvės klaidina; norėdama kad va šitaip, aha, būtent taip, palaikytų mane už rankos dar truputį. Na, dar truputėli. Norėdama labiau girdėti pauzes tarp žodžių, nei pačius žodžius, nes žodžiuose- tik tiesa. Labai nereikalinga ir nereikšminga. Norėdama, kad mane tik apkabintų, nes tada jau žinočiau, ar šitas krištolas dūžta ir pjausto rankas, o gal galiu į jį įsikibti? Norėdama išmesti telefoną pro važiuojančios mašinos langą, nes neturiu jau pateisinimų tam, kuriam užtenka karto per savaitę, o kitas 6 dienas esu priversta gulėti veidu į žemę ir mirti, kad vėl prisikelčiau septintąją.
Bet tik sėdžiu. Nes vis dar bijau ilgesio, todėl leidžiu visiems mane palikti; todėl nuryju ašaras ir šypsausi. Norėdama būti sentimentalesnė ir lengviau prienama, kad žodžiai laisvintų, o ne kalintų; kad pasibaigtų vis tie marionečių žaidimai, kurių niekaip neįstengiu nutraukti; kad visi žmonės, kurių neprisileidau bijodama savęs, grįžtu, ir kad mane laikytų.
Kad kas nors mane laikytų.
Nes šitos bedugnės- užmuša.

Maria_Mena_Miss_You_Love.mp3

kartais gyvenu sausainių dėžutėse, kartais- tarp saldainių popierėliu. Mintu tik meduoliais ir šokoladu. Todėl labai saldžiai miegu. Arba gal dėl didelėmis dozėmis dorojamo vyno. Tada pabundu vidurnakčiais dūsdama. Liečiu šalia gulintį svetimą kūną, kuris mane apkabina ir bučiuoja daug daug daug kartų į kaktą, kol užmiegu aštriais nagais įsikibusi į šaltu prakaitu išpiltą jo nugarą. Nes ir jis bijo. Gal net labiau. Juk tai ne amžina. O aš neprijaukinama. Labai viena.

Tada ateina kita diena. O kartais atsirandu tik, kai geriam pektadieninę kavą. Tada pasibaigia dangus. Ir jis krenta krenta krenta į kažkokias laiko ir vietos skyles. Aš nusikerpu plaukus. Vaidinu gyvenimą.

Norėčiau pasakyti, kad “Man gana, gana, gana”, bet man patinka tie prisilietimai, nes po jų- jau viskas pateisinama ir garantuotai suprasta.

Aš tikrai darausi panaši į suaugusį žmogų. Paprastą, nuobodų ir tuščią, kuris grįžta naktį pusę antros, nusiprausia vonioj, apsivelka pižamą. Baisus sapnas, kuriame gyvenimas- tik begalinė laiko juostos kilpa. Geru ir dar geresnių pasaulis, iš kurio norėčiau iššokti tiesiai į sidabrinį visatos Proto rūką. Kol neišvengiamas oficialusis mėšlas dar nesukietino mano didžiųjų smegenų žievės, kol dar galiu matyti pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų, nes kiti gyvena palikti tik su miglota istorine jo versija. Čia smegenys tampa stabdančiu vožtuvu.

Žilais voratinkliais susirakins akių vokai. Ir tik rankomis galėsiu matyti daiktus. Susiaurės žodynas- imsiu kalbėti vien daiktavardžiais. Galbūt girdėsiu garsus, bet smegenys nebekreips dėmesio į turinį- numirsiu net nepradėjusi gyventi. Su monetomis ant akių. Užversta Mėnulio akmens antkapiu.

ir liks tik amžinas desperatiškas galvojimas.

Atsibudus iš ryto, pasirąžyciau saldžiai. bet tik žiūriu į vienišą rankšluostį balkone ir noriu didelio puodelio baltos kavos. Nes jau ruduo. Nors oras dar neišpasakytai vaiskus. Žinau, kad tuoj prasidės tai. Kad vėl kažkaip reikės išsaugoti tą vaiką manyje tam, kad neišsikraustyčiau iš proto. Su savo baimėm, netiesom, baigtinumais ir sielų skambesiais, kurių ne taip jau daug ir likę. Pasivogti mintį ir pasislėpti paveiksle. Arba dar geriau- užsispęsti. Kaip vandeniui kiauroje valtyje.
O mintys svaigina. Tik akys kaip neregės, ir tik agavos ir karamelės. Ir dar kažkokie garsų grumstai.

Noriu atsikratyti savo nerimtumo, savo istorijos- savo svorio; visų tų kvailysčių, už kurias niekada nereikėjo atsakyti, nes dariau tik tai, ką mačiau darant. Negatyvai turi būti pradanginti. Bet ruduo. O paskui vėl norėsiu, kad tie jausmai, kurie dingo- išskrido kaip skrybėlės per langus, kad jie grįžtų. Prisiminimais.
O dabar- tik marionečių žaidimas.
Bet man kasdien kažkas nutinka. Ir aš atsitiktinai sutinku daugybę niekšų, gražuolių, žiurkių.
Ir aš jau turiu naują toną, kitokį balsą, kitą dvasią ir naują formą. Bet dabar- visos spalvos bus tik nukritusių lapų, o mano pasaulis… na, manau tiesios linijos šalininkai pavadintų tai betvarke.

Lopinėlis po lopinėlio. bučinys po bučinio. ir vaikščiojam basi po rasotą žolę, pilną gelsvų beržo lapelių. Šnekame stebuklinga tylos kalba, nes jau viską vienas kitam pasakėm labai seniai.
Milijonai spalvų mintyse. O mintys kur? Ir elgiamės truputį neatsakingai, atleisdami vienas kitam tą pilkumą, lyg vėl būtume artimi.
O iš tikrųjų- |juoda|balta| ir jis vėl tampa priežastimi kvėpuoti, mažulyčiu džiaugsmu mano suknisto gyvenimo.
Ir manau, tampu stipresnė nuo kiekvienos neteisingos, bet saldžios minties, ir niekada nebuvau netekusi proto. Tik kiti įspūdžiai, galbūt ryškesni, užgožė tas cukrines gatves, kuriomis vaikščiojom.
Ir aš tikrai priklausau jam. Bet tik šią akimirką. Nes jo buvimas šalia daro mane silpną.
Dar klausomės kvailų dainelių džiazo tema, o aš norėčiau, kad vis dar būtų vasara.

Jis turėtu būti kaip upė. arba ne. geriau kaip paukštis, medis ar kas nors, kas turi širdi. kad plaktų, kad skambėtu, kad girdėčiau.
Nusirenk suknelę. Nusirenk. Suknelę nusirenk. O žaizdos plūsta krauju. Nes jau nesvarbu. Tik spalvotas nebylus televizoriaus ekranas susimokęs su Patti Smith. Iš lūpų išskaitau “Free money“. O taip ir jaučiuos- pražiopsanti viską, kas manęs laukia. Ir vis dairaus per petį į sodriai raudonas ir gašlias jos lūpas.
Ryte užeina noras nusiskusti galvą plikai ir išmokti visas Agnės (kas-ji-tokia) frazes. Iki vakaro noras praeina, užtat prasideda spektaklis. Ir springstu savo krauju žinodama, kad jam nerūpi, o dar yra ji. O aš velniškai noriu šnabždėti. Bet susilaikau. Tik kosčioju, nes staiga prisimenu valtis. Kaip daužėsi į jas irklai. Prisimenu viską labai aiškiai. Tik neįstengiu prisiminti, ar ten buvau aš.
Balsai supasi karuselėse, o ČIA medetkos ir jurginai. Ir skausmas. Abipusis.