Penktadieninės kavos.
kartais gyvenu sausainių dėžutėse, kartais- tarp saldainių popierėliu. Mintu tik meduoliais ir šokoladu. Todėl labai saldžiai miegu. Arba gal dėl didelėmis dozėmis dorojamo vyno. Tada pabundu vidurnakčiais dūsdama. Liečiu šalia gulintį svetimą kūną, kuris mane apkabina ir bučiuoja daug daug daug kartų į kaktą, kol užmiegu aštriais nagais įsikibusi į šaltu prakaitu išpiltą jo nugarą. Nes ir jis bijo. Gal net labiau. Juk tai ne amžina. O aš neprijaukinama. Labai viena.
Tada ateina kita diena. O kartais atsirandu tik, kai geriam pektadieninę kavą. Tada pasibaigia dangus. Ir jis krenta krenta krenta į kažkokias laiko ir vietos skyles. Aš nusikerpu plaukus. Vaidinu gyvenimą.
Norėčiau pasakyti, kad “Man gana, gana, gana”, bet man patinka tie prisilietimai, nes po jų- jau viskas pateisinama ir garantuotai suprasta.
