Žydėti agava.
Atsibudus iš ryto, pasirąžyciau saldžiai. bet tik žiūriu į vienišą rankšluostį balkone ir noriu didelio puodelio baltos kavos. Nes jau ruduo. Nors oras dar neišpasakytai vaiskus. Žinau, kad tuoj prasidės tai. Kad vėl kažkaip reikės išsaugoti tą vaiką manyje tam, kad neišsikraustyčiau iš proto. Su savo baimėm, netiesom, baigtinumais ir sielų skambesiais, kurių ne taip jau daug ir likę. Pasivogti mintį ir pasislėpti paveiksle. Arba dar geriau- užsispęsti. Kaip vandeniui kiauroje valtyje.
O mintys svaigina. Tik akys kaip neregės, ir tik agavos ir karamelės. Ir dar kažkokie garsų grumstai.
Noriu atsikratyti savo nerimtumo, savo istorijos- savo svorio; visų tų kvailysčių, už kurias niekada nereikėjo atsakyti, nes dariau tik tai, ką mačiau darant. Negatyvai turi būti pradanginti. Bet ruduo. O paskui vėl norėsiu, kad tie jausmai, kurie dingo- išskrido kaip skrybėlės per langus, kad jie grįžtų. Prisiminimais.
O dabar- tik marionečių žaidimas.
Bet man kasdien kažkas nutinka. Ir aš atsitiktinai sutinku daugybę niekšų, gražuolių, žiurkių.
Ir aš jau turiu naują toną, kitokį balsą, kitą dvasią ir naują formą. Bet dabar- visos spalvos bus tik nukritusių lapų, o mano pasaulis… na, manau tiesios linijos šalininkai pavadintų tai betvarke.
