(Ne)nuobodus kasdienybės ritmas.
Lopinėlis po lopinėlio. bučinys po bučinio. ir vaikščiojam basi po rasotą žolę, pilną gelsvų beržo lapelių. Šnekame stebuklinga tylos kalba, nes jau viską vienas kitam pasakėm labai seniai.
Milijonai spalvų mintyse. O mintys kur? Ir elgiamės truputį neatsakingai, atleisdami vienas kitam tą pilkumą, lyg vėl būtume artimi.
O iš tikrųjų- |juoda|balta| ir jis vėl tampa priežastimi kvėpuoti, mažulyčiu džiaugsmu mano suknisto gyvenimo.
Ir manau, tampu stipresnė nuo kiekvienos neteisingos, bet saldžios minties, ir niekada nebuvau netekusi proto. Tik kiti įspūdžiai, galbūt ryškesni, užgožė tas cukrines gatves, kuriomis vaikščiojom.
Ir aš tikrai priklausau jam. Bet tik šią akimirką. Nes jo buvimas šalia daro mane silpną.
Dar klausomės kvailų dainelių džiazo tema, o aš norėčiau, kad vis dar būtų vasara.
