Monthly Archives: gegužės 2012

Sūrios ašaros ant juodų jo blakstienų, skruostų, pasmakrėj. Lyg miegotų fontano dugne, bet iš tiesų tik dūsta nuo cigarečių dūmų, alkoholio ir kokaino. Čia taip greit viskas sukasi. Raudonų aguonų pasaulis- štai kaip tai atrodo su žmogumi ir kartais iš jo pasigirstančia muzika. Ta pati monotonija, besikartojanti kaip Žemės sukimasis apie Saulę, kaip Žemės sukimasis apie savo ašį, kaip viskas, kas sukasi.

Gatvėje, lietuje- juodas BMW, viduje sėdi T.T.- pakelta striukės apykaklė, tamsūs akiniai. Kitoks, kaip visi kitokie, instrumentas tarp kitų instrumentų.

Įgludusi į sėdynę, įsigūžusi į lietpaltį esu šalia. Tyla. Tik variklis murkia nedrąsiai.
  -Turėsi mane labai stipriai laikyti,- išsirikiuoja žodžiai, pakimba kaip natos ant penklinės, nuvarva raudonu vynu taurės kraštais. Tarp T.T. nykščio ir smiliaus cigaretė, atsukta į delno vidų. Imu ją, pakeliu prie lūpų ir užsitraukiu ryžtingai kaip Bette Davis- nuostabi Holivudo rūkalė. Vakarėjantis dangus gelsvas, nepermatomas, kaip dirbtinė kino studijos dekoracija.

Dideli tarpai tarp teksto ir mūsų.

Kiekvieną ašarą, kiekvieną natą, amžiną nemigą, izoliuojantį, bet nesaugantį sielvartą. Užkloti praeities dulkių plunksnom. Tik gal aš kalbu per tyliai, kad jis galėtų girdėti.

T.T. lūpos ant mano delnų, skruostų, kaklo ir lūpų. Bučiniai, ieškantys kits kito, priartėjantys vienas prie kito ir tiek, tiesiog bučiniai, riturnelė, sulaužyta natų karuselė. Ir nuodinga prašmatniai ilgesinga tyla.

…ir tu esi daug daugiau negu aš kada nors tikėjausi, ar net norėjau. Visi žodžiai, verčiantys mane gyventi kiekvieną akimirką, lyg be jų nebūčiau turėjusi savo gyvenimo. Trūkinėjantis, šiurkštokas, be iliuzijų, be didelių vilčių, be pabaigos, ir vis dėlto linksmas gyvenimas.

 Tik yra taip, kaip dažnai būna pasakose- siaubas visada kažkur netoli. O gal visi tie metai irgi apdaužė mus, todėl patys žodžiai tėra ore pakibusios griuvėsių nuolaužos.

 Tavo rankos liečia mane taip, kaip liečiamas totemas, ir mano pasaulis pamažu įgauna pavidalą. Tai gyvenimas pilnas tvarkos ir grožio, ne tiek sąskambių, kiek partitūros, natų ir skaičių. Užaugau nekantri ir pasenusi, bet jei mes vis dar egzistuojam, noriu priprasti prie tokios būsenos- to malonaus apsinuodyjimo.

 Mums reikia visai nedaug- mažmožio, kelių potėpių, ir mes jau visai kitokie.
 Tu kvepi namais.