Girtas Reikjavikas arba Tarptautinė valkata.
Kai kuriose spintose vielinės pakabos, kabinant ant jų drabužius, man dzingsi kaip vėjo varpeliai. Bet tik ne viešbučiuose. Juose niekada neiškraunu lagaminų. Tiesiog.
Palendu po droviai rausvais šilkiniais apklotais didžiulėje lovoje. Bandau įsivaizduoti Džiunglių Džimo bučinius. Žinau, jie bus kitokie, negu T. T. Neabejoju. Kažkur giliai viduje kažkas labai saldžiai siūbteli, beveik skaudžiai, bet vis dėlto ne. Esu truputį per didelė šitiek daug galvoti.
Viešbučio bare gurkšnoju raudonajį vyna. Kaip visada, derėtų pridurti. Raudonasis vynas ir butaniškos krevetės su prėskais indiškais prieskoniais. Džimas prieina iš nugaros, kvepia kardamonu, apkabina iš nugaros per liemenį, prisiglaudžia, kužda, kad aš jam vis dar graži. „Graži“ gal ne visai tinkamas žodis. „Žavi“- sakydavo T. T.
Negalvok apie T. T.,- liepiu sau, negalvok. Jis nesugrįš. Prisileidusi tokias mintis, visada pasijuntu klaikiai kalta, kad laikau jį sugniaužusi kaip kokį talismaną, ginantį nuo kitų vyrų, apie kuriuos nėra jėgų galvoti. Nemėgstu prisileisti vyrų.
Vis dėlto kartais prisileidžiu ir -štai- atsiduriu apšnerkštame Vilniaus oro uoste. Lėktuve taurė „Martinio“ ir laikymasis už rankų lyg… ne, ne. Tai tik išimtis. Dar taurė ir ryškėjanti Reikjaviko panorama.
„Noriu išbučiuoti tavo baltą odą. Svajoju, kaip glostau tave, tavo krūtinę, kaklą, kaip atsiveria tavo lūpos, kai bučiuoju tave. Noriu turėti tave, kol nebegalėsiu atskirti, kur baigiasi mano kūnas ir prasideda tavasis…“ .
Šypsausi tai girdėdama, negaliu jam to uždrausti, nenoriu nepaklusti. Jo veidas taip arti, kad galiu suskaičiuoti blakstienas. Ragauti jo lūpas, saldžias kaip grietinėlės tortas, jausti kietus delnus ant nugaros, spaudžiančius mane į kūno karštį. Nežinau, ar man patinka. Garsiai groja „Bela Lugosi’s Dead“. Labai gražu, baisiai gražu. Blyškios rožės ant išblukusios melsvos komodos. Gražu. T. T. nekentė ryškių spalvų.
Nemėgstu miegoti apsikabinusi, mane glumina trūksmingas alsavimas šalia, o kai į kambarį įsivogia pirmieji saulės spinduliai ir šoka ant kreminių sienų, aš taip noriu, kad priglustų dygiu skruostu prie manojo ir kutentų blakstienomis; giliai įkvėptų manęs, pabučiuotų į kaklą kartą, tada kitą, dar vieną…
Bet tai ne T. T., tai Džiunglių Džimas. Jis nusišypso, jo pilkšvai rudos akys žvelgia į mane nuolankiai, aš žinau, nes mylimieji yra mylimieji, svetimi yra svetimi, o visa kita yra visa kita. Taigi, bet kuo gali tapti bet kas.
