Ant duonos. Vyno ir oro gurkšniuose.

Sūrios ašaros ant juodų jo blakstienų, skruostų, pasmakrėj. Lyg miegotų fontano dugne, bet iš tiesų tik dūsta nuo cigarečių dūmų, alkoholio ir kokaino. Čia taip greit viskas sukasi. Raudonų aguonų pasaulis- štai kaip tai atrodo su žmogumi ir kartais iš jo pasigirstančia muzika. Ta pati monotonija, besikartojanti kaip Žemės sukimasis apie Saulę, kaip Žemės sukimasis apie savo ašį, kaip viskas, kas sukasi.

Gatvėje, lietuje- juodas BMW, viduje sėdi T.T.- pakelta striukės apykaklė, tamsūs akiniai. Kitoks, kaip visi kitokie, instrumentas tarp kitų instrumentų.

Įgludusi į sėdynę, įsigūžusi į lietpaltį esu šalia. Tyla. Tik variklis murkia nedrąsiai.
  -Turėsi mane labai stipriai laikyti,- išsirikiuoja žodžiai, pakimba kaip natos ant penklinės, nuvarva raudonu vynu taurės kraštais. Tarp T.T. nykščio ir smiliaus cigaretė, atsukta į delno vidų. Imu ją, pakeliu prie lūpų ir užsitraukiu ryžtingai kaip Bette Davis- nuostabi Holivudo rūkalė. Vakarėjantis dangus gelsvas, nepermatomas, kaip dirbtinė kino studijos dekoracija.

Dideli tarpai tarp teksto ir mūsų.

Kiekvieną ašarą, kiekvieną natą, amžiną nemigą, izoliuojantį, bet nesaugantį sielvartą. Užkloti praeities dulkių plunksnom. Tik gal aš kalbu per tyliai, kad jis galėtų girdėti.

T.T. lūpos ant mano delnų, skruostų, kaklo ir lūpų. Bučiniai, ieškantys kits kito, priartėjantys vienas prie kito ir tiek, tiesiog bučiniai, riturnelė, sulaužyta natų karuselė. Ir nuodinga prašmatniai ilgesinga tyla.