Ieškoti laiko

Aš niekada jam taip ir nepasakiau, kad džiaugiuosi jį turinti. O gal niekad iš tiesų ir nesidžiaugiau. Dėl per didelio putojančio vyno kiekio, tariausi galėsianti jį mylėti. Bent vieną naktį. Į ją tikiuosi nesugįžti niekada, nes ten buvau ne aš.
Aš sėdėjau ant pastolių. T.T. pirštai nubėgantys mano nuoga nugara. Vėjas plaukuose, lietus ant veido ir bučiniai į kaklą. Beprasidedąs didysis laukimas.
– Ar tu verki?- nustebęs, bemaž baikštus M. žvilgsnis.
O aš esu plati, kambariu srūvanti upė, užpildanti visas ertmes ir nusinešanti viską su savimi. Tokią mėlynai violetinę dieną, kai mėlynai dažytoje M virtuvėje lūpomis priglundu jam prie kaklo; ties kirkšnimis ir krūtinėje jaučiu atšipusius peilius, o diafragma- tarsi sukiužusi gelda.
Plonu nėrinių apatiniu mėlynos virtuvės fone, užmerktomis akimis, jausdama kiekvieną jo balto kūno išlinkį, kiekvieną odos porą…
  -Pasiimk mano pėdas su savimi…
  -Mėja. Mėja.- tepasakė. Balse skambėjo erdvė.
O gyvenimas groja džiazą. Nukapotais pirštais, išderinto pianino klavišais, bėgioja melagės mano natos. Stiklinės kaleidoskopo gėlės sukasi. Ir visą laiką kirba galvoje, aukštai ant lentynos ir neliečiamas- skaudžių minčių lizdas.