Monthly Archives: lapkričio 2006

Jausmai taip pat dingsta:išskrenda kaip skrybeles.ir tik kartais sugrižta prisiminimais:žvilgsniai, apsikabinimai, buciniai.viska jau sudejau i negatyva Nr.2 ir ketinu pradanginti.Mano veiksmai ir iki šiol buvo tobuli, bet dabar jie byloja apie pasveikima:teise i kvailystes ir ju pripažinima, teise i iki šiol tamsoje laikomas smegenu zonas, bet tai nereiškia, kad aš negaliu pasilinksminti, nes na…aš megstu kvailystes!Lengvas kvailystes, už kokias nerekia atsakyti.Juk aš tik darau tai, kad matau darant.
Milda sako, kad laikas grįžti į apyvartą. Sutinku. Bet aš noriu visko iš karto… ir be pastangų .Nes vis dar esu pernelyg tingi.
Noriu atsikratyti savo nerimtumo- savo istorijos- savo svorio, nes tai trukdo keliauti. Publika gali laukti tęsinio, viskas taip nesibaigs. Tai būtų nepadoru, atsižvelgiant į faktą, kad kažkam greita meilė tualete tampa vedybomis. Gerai, nes buvo asiliškai užsispyręs.
Jau nė nežinau, kas kieno marionetė. Tik primygtinai pabrėžiu savo silpnumą, susikoncentruoju į savo žaizdą, norėdama parodyti, kad manimi galima manipuliuoti. Šioje marionečių puotoje jis per smarkiai tampo virvutes. Liepsninga iš išorės, ledinė iš vidaus. Klaidina manierizmas, išduoda atviras glebus delnas. Ir juokiuosi nervingai, ir nežinia kodėl.
Timpčioju virvutes, rezgu tinklus, vaidinu pagrindinį vaidmenį. O gal dar nežinia ką, kažką tarpišką, ir tą, ir aną, kažką nepastovaus. Nepastovumas Kaune- gyvenimo būdas su niekšais, gražuoliais, kunigais, žiurkėmis. Ir bravūra. Visi stovėdami šaukia: Bravo! Bravo! Bravo!

išgeriau per daug vyno…

Mano tėvų ginčai visada vyksta panašiai.

Prasideda nuo stalo. Mama čiumpa jį abiem rankom ir supurto. Bet nuostabiausia, kad niekada nieko nesudaužo. Čia jos sukrečiantis talentas. Ji pastumia stalą. Net stipriai, stalas susvyruoja, atrodo, tuoj praras pusiausvyrą, bet kiek pasiūbavęs, vėl grįžta į ankstesnę padėti, ir ji vėl gali pakartoti savo triuką taip pat tiksliai. Ji stipriai tranko duris. Virpa viena į kitą daužydamosi lėkštės. Bet nesudūžta. Lyg viskas būtų tobulai apskaičiuota, ar mama būtų ištisus mėnesius mankštinusis. Kartą ji staiga nutraukė staltiesę. Bet viskas liko kaip stovėję, apvirto tik kelios stiklinės, bet ir jos liko ant stalo. Tik be staltiesės. Galiu prisiekti, kad mama niekad niekad nieko nesudaužė ar nesugadino. Bet neskaičiuosiu visų tų šukių ant grindų, stiklinių, peleninių- tai tėčio reikalas… Ginčydamiesi jie tiesiog nesuvokia ką kalba. Ištisa paletė: pedikai, išsilavinimas, žydai, galiausiai ketvirtas vakaro veiksmas- moterys. Tada jau galima imtis kodos: „tu mane pertraukinėji ne tu mane ne aš nebaigiau tiesiog padėjau kablelį o tu pamanei kad tai buvo taškas ir tada ėmei kalbėti o bet tačiau tai buvo kablelis…“ Man patinka klausytis kaip jie rėkauja, mėtosi kulkom ir granatom. Balsai išeina, žmonės lieka.

Žiurėjau į veidrodį. Oda išblyškusi. Skruostikauliai atsikišę. Įdubusios, tuščios akys. Atrodo laiko kaukolę… O pati…

Nuo šabli vyno imu kalbėti šlykštynes. „Metropolyje“ susidedu orbit’inius dantis. Aplinkinių pyktis, tėra akstinas mano vaizduotei ir polėkiui.

O mudu kalbėsim dviese pasiklydę kažkur mieste, nors mūsų vietoje gali būti ir kiti du. „Atleiskit, ar tik nebusit Salomėja?„

O kas jūs esate tikrame gyvenime?

Humanoidai_Skrydis.mp3
kai sapnai pavirsta tavimi...
turėjau gerą progą praleisti gerą vakarą su dviem gerais karštienomis- Karoliu ir Mariumi. Iš pradžių šiaip trankėmės po miestą. Paskui susimetėm į „Bella Pica„. Aš mėgstu picą. „Margaritą„. Didelę. Su pomidorų padažu. Suvalgiau visą. O paskui tarpais Marius pasiknaisiodavo savo lėkštėje pirštais, išsirinkdavo geriausią picos gabaliuką ir atiduodavo jį man. Net su purvinu džemperiu ir džinsais jis skleidžia savotišką eleganciją. Kas 5 minutes kartoja tą patį: „Reikia gyventi kaip ponui„. Didysis kūdikis. 190 cm. Geraširdis milžinas. Jis man netgi leidžia jį pertraukinėti. „Nekabink man makaronu ant ausu,- sakau,- kur pica?“ Abu juokiasi. Visi trys truputį juokdariai, truputį debilai, išėję iš kažkokio durnyno. Visą laiką išsidirbinėjom- nevalyvai, netaktiškai, šlykščiai. Karolis nusprendė, kad už tokias nesąmones mums turėtų mokėti.
Paskui „Amerika pirtyje“ po jūžintuko pasiblaškymo, jiedu prisikabino šiltos, šviežios mėsos. Įvertino jas ir papildomai:
1)kaip moka elgtis;
2)kaip sneka;
3) speju, kad ir kokios lovoje:
a)iš priekio;
b)iš užpakalio;
c) iš šono(?)…
Galėtų užsirašyti ir bendras pastabas: klubų apimtis, ištvermė, ypatybės. Prie kiekvienos kortelė… būtų paprasčiau.

Skambutis iš Berno: „Kai tu kambaryje, Meški, aš virtuvėje irgi būnu labai vienišas“. Gražus ir švelnus paaugliškas balselis. Mildos balsas visada gašlus ir truputį užkimęs. Įsiveržia į kambarį, susimaišo su chrizantemomis, baltomis liūdesio gėlėmis. Užpildo mane visą švelnumu. Gaubiančiu. Magišku. Bemaž nepakeliamu švelnumu.
Užtat greitu laiku atva/parvažiuos Deimantė. Atsiriš liežuviai. Ir vėl dvi savaitės laiko vizitų pas jos draugus. Bastymaisi po parduotuves. Snickers’ai. Kliedesiai ir klegesiai iki paryčių. Išgertuvės dviese. Spagečiai vidurnaktį. Grappa su kava. Koduoti kodai. Netgi mišios. Ir aišku, Pažaislis. Apsnigtos Jachtklubo supynės. Pasiilgau mūsų nesąmonių.
Kita vertus, aš nuolat ko nors ilgiuosi.