Ar nemanai, kad mes naftos magnatai?
Humanoidai_Skrydis.mp3
kai sapnai pavirsta tavimi...
turėjau gerą progą praleisti gerą vakarą su dviem gerais karštienomis- Karoliu ir Mariumi. Iš pradžių šiaip trankėmės po miestą. Paskui susimetėm į „Bella Pica„. Aš mėgstu picą. „Margaritą„. Didelę. Su pomidorų padažu. Suvalgiau visą. O paskui tarpais Marius pasiknaisiodavo savo lėkštėje pirštais, išsirinkdavo geriausią picos gabaliuką ir atiduodavo jį man. Net su purvinu džemperiu ir džinsais jis skleidžia savotišką eleganciją. Kas 5 minutes kartoja tą patį: „Reikia gyventi kaip ponui„. Didysis kūdikis. 190 cm. Geraširdis milžinas. Jis man netgi leidžia jį pertraukinėti. „Nekabink man makaronu ant ausu,- sakau,- kur pica?“ Abu juokiasi. Visi trys truputį juokdariai, truputį debilai, išėję iš kažkokio durnyno. Visą laiką išsidirbinėjom- nevalyvai, netaktiškai, šlykščiai. Karolis nusprendė, kad už tokias nesąmones mums turėtų mokėti.
Paskui „Amerika pirtyje“ po jūžintuko pasiblaškymo, jiedu prisikabino šiltos, šviežios mėsos. Įvertino jas ir papildomai:
1)kaip moka elgtis;
2)kaip sneka;
3) speju, kad ir kokios lovoje:
a)iš priekio;
b)iš užpakalio;
c) iš šono(?)…
Galėtų užsirašyti ir bendras pastabas: klubų apimtis, ištvermė, ypatybės. Prie kiekvienos kortelė… būtų paprasčiau.
Skambutis iš Berno: „Kai tu kambaryje, Meški, aš virtuvėje irgi būnu labai vienišas“. Gražus ir švelnus paaugliškas balselis. Mildos balsas visada gašlus ir truputį užkimęs. Įsiveržia į kambarį, susimaišo su chrizantemomis, baltomis liūdesio gėlėmis. Užpildo mane visą švelnumu. Gaubiančiu. Magišku. Bemaž nepakeliamu švelnumu.
Užtat greitu laiku atva/parvažiuos Deimantė. Atsiriš liežuviai. Ir vėl dvi savaitės laiko vizitų pas jos draugus. Bastymaisi po parduotuves. Snickers’ai. Kliedesiai ir klegesiai iki paryčių. Išgertuvės dviese. Spagečiai vidurnaktį. Grappa su kava. Koduoti kodai. Netgi mišios. Ir aišku, Pažaislis. Apsnigtos Jachtklubo supynės. Pasiilgau mūsų nesąmonių.
Kita vertus, aš nuolat ko nors ilgiuosi.
