Popieriaus lapas- 21×29,7 cm formato-suglamžytas, išteptas vyno ir kavos dėmėmis.
Mano tėvų ginčai visada vyksta panašiai.
Prasideda nuo stalo. Mama čiumpa jį abiem rankom ir supurto. Bet nuostabiausia, kad niekada nieko nesudaužo. Čia jos sukrečiantis talentas. Ji pastumia stalą. Net stipriai, stalas susvyruoja, atrodo, tuoj praras pusiausvyrą, bet kiek pasiūbavęs, vėl grįžta į ankstesnę padėti, ir ji vėl gali pakartoti savo triuką taip pat tiksliai. Ji stipriai tranko duris. Virpa viena į kitą daužydamosi lėkštės. Bet nesudūžta. Lyg viskas būtų tobulai apskaičiuota, ar mama būtų ištisus mėnesius mankštinusis. Kartą ji staiga nutraukė staltiesę. Bet viskas liko kaip stovėję, apvirto tik kelios stiklinės, bet ir jos liko ant stalo. Tik be staltiesės. Galiu prisiekti, kad mama niekad niekad nieko nesudaužė ar nesugadino. Bet neskaičiuosiu visų tų šukių ant grindų, stiklinių, peleninių- tai tėčio reikalas… Ginčydamiesi jie tiesiog nesuvokia ką kalba. Ištisa paletė: pedikai, išsilavinimas, žydai, galiausiai ketvirtas vakaro veiksmas- moterys. Tada jau galima imtis kodos: „tu mane pertraukinėji ne tu mane ne aš nebaigiau tiesiog padėjau kablelį o tu pamanei kad tai buvo taškas ir tada ėmei kalbėti o bet tačiau tai buvo kablelis…“ Man patinka klausytis kaip jie rėkauja, mėtosi kulkom ir granatom. Balsai išeina, žmonės lieka.
Žiurėjau į veidrodį. Oda išblyškusi. Skruostikauliai atsikišę. Įdubusios, tuščios akys. Atrodo laiko kaukolę… O pati…
Nuo šabli vyno imu kalbėti šlykštynes. „Metropolyje“ susidedu orbit’inius dantis. Aplinkinių pyktis, tėra akstinas mano vaizduotei ir polėkiui.
O mudu kalbėsim dviese pasiklydę kažkur mieste, nors mūsų vietoje gali būti ir kiti du. „Atleiskit, ar tik nebusit Salomėja?„
O kas jūs esate tikrame gyvenime?
