Tęsti.
Kada baigiasi kantrybė? Greitai. Vieną akimirką pamanai- tai paskutinis lašas. Kitą akimirką- veiksmas. „Salomeike, tu mano pupytė…“, „Užmušiu tave, kale!“. Saujos pilnos juodų, lygiai tokių pat kaip mano plaukų. Nepamenu, ar verkiau visą tą laiką, bet kai lauke ji spaudė mane savo glėbyje, skruostai buvo šlapi. Aš išsilaisvinau. Apsisukau ant kulno. Norėjau grįžti namo. Bet. Buvau namie.
Pasigavau taksi.
Gyvenime nutinka keisčiausių dalykų, deja, išsigelbėjimas už kampo slypi dažniausiai tik filmuose.
Aš bičiuliaujuosi su priešais. Mes susitinkame mieste, prisipilam bokalus oranžinio alaus. Jie laiko man plaukus, kai jo padauginu ir vemiu palinkusi virš unitazo. Mums trūksta mūsų, mes apsiverkiam, bet… Velniop! O tik taip galiu būti arčiau to, kurį prakeikiau. Baisiausiu prakeiksmu mylimo mylinčiam. Kartojau- meilėsnėranebuvobūtinegali. O jei tik labiau žeistų- rėkčiau, kad visada mylėjau ir…
„Salomeike, nebijok, aš visiems pasakiau, kad tu esi mažiukas dinozauriukas. Ką tik išsiritęs.“
…ir jei būtų mano gimtadienis, o aš turėčiau vieną norą, panorėčiau, kad nebekvėpuotų.
