Ilgiuosi apsikabinimų ir bučinių į skruostus.
Kartais tiesa išsaiskėja visai netikėtai. Juk ne visi moka meluoti taip gerai, kaip aš. Ne. Ne. Tik nereikia priekaištauti. Juk visų pirma meluoju pati sau. Paskui tik kitiems. O kiti visada ir liks tik kiti. Veidmainiai, kuriuos vadinu draugais.
Embrace dainuoja apie „Brothers and Sisters“. O širdyje taip ramu ramu ramu, kad net truputį keista. Nes tai žlugimas. Tik, kad baisiai juokinga.
Tiesą sakant, aš pasiilgau paprastų dalykų. Na, kai kalbi ir žinai, kad tavęs klauso. Kai klausia, kokias knygas skaitai? Į kokius filmus vaikštai? Tau patinka teatras? Tikrai? Kodėl? O kuo norėjai būti maža? Kai sako, kad „tavo tokios švelnios rankos“ ir šypsaisi, ir tada dar sako : „toookios švelnios“ ir žiūri tiesiai į akis. Turiu blogą įprotį išsirinkti „ne tuos vaikinus“. O gal tiesiog jie išsirenka. Mane.
Vis dar noriu pamatyti Andrių. Labai noriu, nors žinau, kad jis netiki nė vienu mano žodžiu. Parašytu čia ar sms. Noriu, bet atrodo, kad net gamtos jėgos ar direktorė susivienija vien tam, kad tai neįvyktų. Nors, turint omeny, kad mane atleido, turėtu būti šiek tiek lengviau.
Valgau bandeles su kefyru. Nes, na, aš mėgstu bandeles. Kad mane kur galas.
