Ėjo trečia birželio savaitė….

Nuleisti pilkšvai mėlyni roletai ant pravirų dulkėtų langų. Pora tonų šviesesnė antklodė ir pagalvė. Ant staliuko kairėje- bananų traškučiai su karamele ir stiklinė vandens. Puspilnė. Gal pustuštė. „Edita“ ties 47 puslapiu.

Tuk, tuk. Ir atsiveria durys. Akimirką dingteli, kad viskas baigta, kad visos kortos atverstos, trauktis nebėra kur ir beliko tik pasiduoti. Bet ne. Pasitikiu savimi. Pasitikiu netgi savo klaidomis. Nebemyliu jo. Netgi manau, kad nemylėjau. Čia, tarp baltų ligoninės sienų, tai atrodo dar labiau įtikima.

Atsisėdu lovoje. T.T. apkabina mane. Jo marškiniai atsegioti, plaukai ir veidas šlapi. Virpa. Kvepia „Davidoff.“ Vos vos. Beveik nepastebimai. Bet juk tai T.T.

Kai atšlyja- prisimenu savo riebaluotą raudoną galvą ir traškanotas akis.

Ima dėlioti atsineštas gėrybes- vaisius, uogas. Man, vis dar neatgavusiai amo, į rankas įbruka didžiausią indą su morkų sultimis, veblendamas, esą man dabar reikia vitaminų ir kitokio mėšlo.

  -Man gi nieko rimto,- lepteliu vos judindama lūpas. Pastatau indą su sultimis ant staliuko kairėje.T.T. spokso į mane drąsiu žvilgsiu ir žino, kad meluoju.

Tada krinta ant kelių ir verkia be perstojo, spausdamas rankas prie šlapio veido. Kvėpuoju giliai. Giliau. Giliau. Mano rankos padėtos ant kelių. Skaičiuoju iki dešimties. Tada dar kartą. Galiausiai ryžtuosi. Pakeliu nuskalbtą šiurkštų apklotą ir išlipu iš lovos.

Atsiklaupiu prieš T.T., imu jo veidą į savo rankas ir stipriai jį papurtau. Sėdime taip kurį laiką. Paskui paskubom pradėjome kalbėti kažką nereikšmingo. Viskas stojo į savo vietas. Jis padėjo man įlipti į lovą. Negrabiai užklojo mano plonas kojas. Atsisėdo šalia. Prisispaudė prie manęs.

Tiek daug kartų sėdėjau šalia jo. Automobilyje, prie stalo, kine. Visada išdidi, laikanti atstumą, neprisileidžianti. O šiandien neišsiploviau plaukų, o jis žiūri į mane lyg į stebuklą. Po to nebežiūri. Vėl žiūri. Akys nebe mėlynos. Pilkos. Gal nuo verksmo.

…Tada iš lėto pasibaigia laikas. ir jo nebelieka….