Arogantiška nenaudėlė, pravarde „Vaikytis“
Jausmai taip pat dingsta:išskrenda kaip skrybeles.ir tik kartais sugrižta prisiminimais:žvilgsniai, apsikabinimai, buciniai.viska jau sudejau i negatyva Nr.2 ir ketinu pradanginti.Mano veiksmai ir iki šiol buvo tobuli, bet dabar jie byloja apie pasveikima:teise i kvailystes ir ju pripažinima, teise i iki šiol tamsoje laikomas smegenu zonas, bet tai nereiškia, kad aš negaliu pasilinksminti, nes na…aš megstu kvailystes!Lengvas kvailystes, už kokias nerekia atsakyti.Juk aš tik darau tai, kad matau darant.
Milda sako, kad laikas grįžti į apyvartą. Sutinku. Bet aš noriu visko iš karto… ir be pastangų .Nes vis dar esu pernelyg tingi.
Noriu atsikratyti savo nerimtumo- savo istorijos- savo svorio, nes tai trukdo keliauti. Publika gali laukti tęsinio, viskas taip nesibaigs. Tai būtų nepadoru, atsižvelgiant į faktą, kad kažkam greita meilė tualete tampa vedybomis. Gerai, nes buvo asiliškai užsispyręs.
Jau nė nežinau, kas kieno marionetė. Tik primygtinai pabrėžiu savo silpnumą, susikoncentruoju į savo žaizdą, norėdama parodyti, kad manimi galima manipuliuoti. Šioje marionečių puotoje jis per smarkiai tampo virvutes. Liepsninga iš išorės, ledinė iš vidaus. Klaidina manierizmas, išduoda atviras glebus delnas. Ir juokiuosi nervingai, ir nežinia kodėl.
Timpčioju virvutes, rezgu tinklus, vaidinu pagrindinį vaidmenį. O gal dar nežinia ką, kažką tarpišką, ir tą, ir aną, kažką nepastovaus. Nepastovumas Kaune- gyvenimo būdas su niekšais, gražuoliais, kunigais, žiurkėmis. Ir bravūra. Visi stovėdami šaukia: Bravo! Bravo! Bravo!
išgeriau per daug vyno…