Bėgimas. Per daug apribojantis.
Mano pasauliai nebesipildo. Tik dūžta su kalėdiniais žaisliukais į smulkias šukes, kurios pjausto pėdas. Aš išverkiu valandas, dienas ir mėnesius, visas akimirkas ir saules. Mano ašaros virsta žvaigždėm. Nors neverta.
Ten, viršuje, susirangiusi ant palangės, geriu jazminų arbatą. Susivėlę, išsidraikę nakties mėlynumo juodi plaukai krenta ant siaurų mano petukų. Man sakė, kad aš kvepiu kaip neprinokę vyšnios. Ir primenu narkomanę su šokėjos instinktais.
Plonais plonais, ilgais ilgais pirštais naktį skambinau Mocarto partitūras. Kol pagerėjo. Tada atsilošiau ir rankomis apsivijau kelius. Ir taip sėdėjau iki paryčių. Ir dar truputį. Bet tai jau reiktų vadinti rytu. O aš dar spėjau pasapnuoti jo pirštus ant kruvinų klavišų.
Ironija. Absurdas. Realybe.
Paradoksas.
O aš labai pasiilgau mergaitės, kuri taip plonai pešioja antakius, nes jos akys- paukštiškai žalios, o žvilgsnis- kaip neregės.
