Raudoni medžiai ir.
‘Ar girdi, kaip tumblebukai groja?’
Kai išsninga visi dangus, o mano 7 minipasauliai miršta, aš atsiveriu kaip tuštuma žmonėse, kuriems esu narkotikas. Neberodau savo veido ir nebekalbu tiesos daugiau. Išmokiau ilgetis.
Vieną kartą gavusi neįmanomą turėti, apsinuodijau savo pačios krauju. Tai dar gerai, kad nepaspringau. Bet niekas nesibaigia. Ir aš iš naujo tapsiu tuo, kuo kvėpuojama. Ir galbūt paskui niekam nereikės mirti. Tik meilės virvės.
Tik laikrodžių karai. Kai lėtai kraustausi iš proto. Kai dūstu ir smaugiuosi. Nes jei bučiau šešėlis, tai tik medžio. Ir būtinai negenėto. O kambary skrajotų daiktai.
Man kalba meiles, o aš lieku su žmonėmis, kurie laikė mane už rankų, kai bijojau. Kai dangus buvo iškvėpuotas, o dabar dar ir išsnigęs. Nes susitikę per pirmas šalnas, iškritus sniegui, nebeprisimenam- buvo ar ne.
Irgi lietuje! Ir daugybė šauktukų. Nes nebetikiu neįmanomais dalykais- tokių nėra. Ir nenoriu būti kitas gyvenimas.
Nes mergaitės augina ką gali ir saugo tai.
…ir šypsosi, šypsosi, šypsosi.
