Švari.

Esu pasiūta iš juodo šilko- amžino gedulo, ašarų ir geismo. Nesibaigiančia srove, lyg vyno purpuras, teka mano skausmas.
Mintimis apie T.T. nusiplaunu svetimų vyrų prakaitą- lyg stebėčiau juos per T.T. petį- nerealius, svetimus, kaip romano veikėjus. Kvailiausias būdas pasijusti, kad gyvenu kap kine. Vėl tapti subtilia ir mėgstančia gražius, rafinuotus dalykus; ir T.T. visada lieka toks pat- įstrigęs mažose nuotraukose- atraitytomis rankovėmis saulės nutviekstame sode. Visada prisimenu jį tokį.

Pilni namai vaiduoklių- mažų, purių šmėklų, mūsų atminties, kuria tampa nebeįmanoma atsikratyti. Visa tai kaupiasi lyg musių šūdkruopės ant palangių.

Likusi viena, aš užsimerkiu ir guli nejudri valandų valandas. Šiaip ar taip -mano gyvenimas baigtas.