Baltoji nusidažo mėlynai

  Mes kalbamės. Tyliai. Protingų vaikų balsais. Į formas įspraustame pasaulyje, tokiame, kuris apramina mano primityvų siaubą.
  Prasidėjo vasara. 3 metai. O beprotybė tebėra visur. Ir aš- liūdna ir neurasteniška, juokinga, niūri ir ciniška. T.T., virstantis stipriu švino skoniu burnoje ir dilgsinčiu geismu. Paveikslas subraižytas- iš esmės, taip geriau- ne taip kvaila ir be iliuzijų.
  Oras švelnus ir šiltas, ir aš, apsivilkusi plona alyvine muslino suknele, nelabai tvirtai jausdamasi ant aukštų kulnų. Oro uostai, lagaminai, apsikabinimai ir baimė, kaip juodas arklys, nuolat mane sutrypiantis, tam, kad greitai vėl įkrisčiau į bedugnę.
  T.T., pritrenkiantis savo prašmatnumu, išdidus, bet lengvabūdis, mėgstantis brangius gėrimus, gražias moteris, archetipas, kuris parklupdytų bet ką. Vien už tai būčiau galėjusi jį mylėti, bet daugiau nebeįstengiau. Jis tapo sunkumu mano kūne.

  Prie praviro lango peša mano pigias mėtines cigaretes. Aš žaidžiu su antklodės užtrauktuku.
  -Ar atsimeni, tą dieną, kai mirė Bū, o aš nuvažiavau nuo tilto?-net nekrusteli, neatsisuka, tik žodžiai suraibuliuoja drumzlinoje tyloje, kaip akimirkos, vaizdai, visi nuvalkioti tų dienų motyvai.
  Palindau po dušu ir nebeapsirengiau. Stovėjau kartu su T.T. prie lango, remdamasi galva į jo petį, ir žiūrėjau žemyn. Išgėriau dar kelis gurkšnius vyno, atsiguliau į lovą ir užmigau.

Raudona šviesa, žalia šviesa.