Laikyti pusiausvyrą.

Vis bandau išgauti iš savęs kokį nors garsą. Tylu. Viskas įkalinta. Per purvo sluoksnį net Kopenhagos įžvelgti nebeįmanoma. O ir nebeverta. Vasara, kurios taip ir nepastebėjau. Lyg visą laiką būčiau laukusi tik antausio, baltame paviršiuje juodu pieštuku braukdama pirmuosius sielvarto štrichus… ir vis melsdamasi…
Bet jo kvaili žodžiai sutrynė visas mano mintis į dvokiančią tyrę. Lyg tyčia būtų grįžęs tam, kad nusėstų rūdimis mano sieloje. Ar tai lemtis lėmė man tokią ligą, o T.T.- tą prakeiktą išdidumą?
Jei būčiau galėjusi, būčiau pasislėpusi jo akyse. Brūkštelėjau ranka jam per skruostą. Lūpos virptelėjo, bet ašara nenuriedėjo. Į langą pleškeno lietus. Išeidama pajutau savotišką ramybę. Sakytum viskas buvo nereikšminga.

„Pasaulį įsvaizdavau visai kitokį.“- mintyju gulėdama M. glėbyje, kaip sraigė savo kiaute. Lyg gelbėdamasi laikau įsikibusi jo rankos. Ant M. kaklo žaidžia saulės zuikutis. Laikas, kai nereikia skubėti, nes baisu net sau prisipažinti, kiek skausmo jam sukėliau. 
Tegul tai lieka Nyhavn krantinėje. Juk ir vėliau reikės tai turėti. Bet būti su M., reiškia būti atsimerkus.