Nėra.
Latte su riešutų sirupu. „O aš įsimylėjau geriausią tavo draugą“,- žodžiai džiuvo ir trupėjo burnoje. Jis suėmė mano smakrą ir pakėlė veidą. Žiūrėjo tiesiai į akis, o saulė plieskė per langų stiklus ir gulė ant grindų auksiniais kvadratėliais.
„Elgiesi visai kaip visi tavo pašlemėkai buvę, o juk aš ne toks…“
O kitokio man nė nereikia. Iš tiesų, nereikia jokio. Ir iš vis, nieko nieko dabar. Tik dar trupučio ramybės, Mraz’o gitaros ir spalvotų karamelių su erškėtuogių arbata.
Kartais fotografuoju vyrus, judančius blizgančiais plieno pastoliais, kartais skaičiuoju tamsžalius Volkswagen’us tamsintais langais, kartais žaidžiu teleloto, kartais- geriu karštą sidrą. Kartais išgeriu tiek, kad kai kas padeda apsiauti batus. Matydama tik kai ko kepurės viršų, meldžiu Dievo, kad tik neįvyktų tai, kad neišvengiamai įvyks. Lyg juodas verdantis plastikas, neapykanta sau užlieja krūtinę ir užstringa gumulu gerklėje. Na, o kol kas džiaugiuosi kitų laimėmis ir gyvenimais.
Tik ne laikas dabar įsimylėti. Bet galima įvelti daugiau veikėjų i savo liūdesio istorijas. Kai daug nebeskauda ir neapmaudu. Švelniai pasijuokti pasijuokti iš savęs ir patikėti, kad nemelavau Lepšiui.(Žinau, skaitai dar mano rašliavas, piktas, įsižeidęs, gal išduotas. Dar negreitai sužinosi kaip tau pasisekė. O iki tol galime ir toliau apsimesti, kad mus kažkas skiria- siena, tvora, ar tiesiog- op!- griovys.) Sudėti viską į skliaustelius.
Visai nieko šalia. Tik knygų stirtos. Kūdikių parduotuvės ir krykštavimai, džiaugiantis tuo, kas visai neseniai kėlė žiovulį.
Proto užtemimo istorijoje dedamas taškas.
Laikas apie tave neberašyti, Tomai.
