„…kai aš liksiu vienas, būki žemėj netoli…:
Drėgnose saujose gniaužiu savo juodo šifono suknelės klostes. Vieną neklusnią sruogą, išsprūdusią iš kuodo, apsuka tarp dviejų pirštų, tada- užkiša už ausies, kažkaip arti, per arti palinkdamas. Pilnais plaučiais traukiu į save jo kvapą. Kvepia migdolais ir cinamonu. Liaudiškai- trim pirštais- pakelia prie lūpų pusiau nurūkytą cigaretę. Žvelgia į mane miglotomis ir, kaip visada, patenkintomis akimis. „Tu nusidažei plaukus“,- konstatuoja. Šypteliu, paraustu iki pat ką tik minėtų plaukų šaknų.
Gyvenimas buitiškesnis. Svajoju apie nuosavą virtuvę, kurioje auginčiau siu mirtas ir raudonėlius spalvotuose vazonuose ant palangės. Rytais ten cyps virdulys ant viryklės ir bus plikoma kava, savaitgaliais kvepės obuolių pyragas arba bandelės su cinamonu, gal imbieriniai sausainiai. Ragausim juos gurkšnodami karštą kakavą su pienu. Puslapis po puslapio bus rašoma nauja mano istorija; atsikratoma viso to skausmo, kuris sugrovė man gyvenimą, sunaikino ramybę, kuris privertė mane numirti, o tai, kas liko iš manęs tėra tik ragana, kurios visi taip bijo, kurią apkalba ir kartais- O Dieve!- įtarinėja mane esant viena tų moterų, kurios labiau vertina moterų draugiją.
O aš tik ištryniau keletą telefono numerių iš telefono, kuris visada žino per daug. Dar ištryniau nuotraukas, vaizdo įrašus, dainas. (Pasilikau tik „Knocking on heavens door“, nes jei išmesiu, o paskui gailėsiuos?)
Jau nebelaukiu skambučio pakeisiančio visą gyvenimą, nes žinau- esu per baili atsiliepti, be to- pokyčiai visai čia pat.
Ir aš imu priklausyti laikui, kurio dalimi taip nenorėjau būti.
