Monthly Archives: kovo 2010

Taigi, aš laimėjau.
Kad negrįžtų;
Kad galvotų;
Kad skaudėtų;
Kad neturėtų;
Kad nekvėpuotų;
Kad negyventų.
Ar tai nuostabu? Turbūt. Tik, kad aš nenorėjau pagrindinio prizo. Palaukiu dar 7 sekundes, tada įkvėpiu. Nukandžiotos, raudonos, šiurkščios mano lūpos.

Dabar jau gyvenu tarp tikrai rožinių sienų. Kartais susirangau lovoje ir tiesiog… stebiu jas. Man patinka, nes aš nebeskraidau. Kartais užmiegu ant sofos priešais televizorių keista poza, kuri būtų nepatogi bet kam kitam, bet tik ne man. Stačiakampio formos kambaryje su senoviniu porcelianiniu šviestuvu palubėj, mano guolis- idealiausioje vietoje, todėl sapnuoju daug, aiškiai, spalvotai ir tiesą. Ar antklodės gėlėtos? Antklodės gėlėtos. Ko gero, suradau namus. Ir nors nei spalva, nei stilius neatitinka mano įsivaizduotųjų, vistiek tai mano namai. Čia gyvena eskapistai.

Į didelius sąsiuvinius rašau apie stogus ir balkonus. Tūptelti. Iškvėpti. Mes bučiavom ir daužėm vienas kitą kambary, apstatytame ermitažiniais baldais. Iš paveikslo ošė dangaus žydrumo jūra. Raudonu vermutu sulietas auksaspalvis parketas. Jo mėlynos akys gal nuo ašarų, o gal nuo šypsnio ūkanotos. Nes „jei tu neliksi, tai kur tu eisi?“ Nesvarbu. Į kitą pusę. Į didelius sąsiuvinius. Į ašaras. Į raudoną vermutą. Gal niekur.
Kaip pianino klavišai kartojasi kvėptelėjimai, kurių dar bus milijonai.
Įkvėpti.
Iškvėpti.
Daugiau nieko.

Noriu vėjuotos raudonos suknios.
Daugiau jokio lietaus.
Pažaiskime mano žaidimą.

I choose the sinn.
I let go.

Aš maniau, kad už meilę reikia kovoti. Todėl persukau laikrodžius, užrakinau duris ir užkaliau langus; pavogiau bilietus, paslėpiau lagaminus, sugrioviau stotis ir stoteles, padegiau taksi automobilius, išardžiau geležinkelius, galiausiai autobusus, lėktuvus ir keletą laivų. Ir viską, viską, kad nesvarbu kaip greitai bėgtų, neliko jokių dalykų, kurie buvo. Paklauskite, kodėl tada aš pykstu.

„Išmok, kada reikia buti čimodanas, o kada reikia- lapai…“

„Balandos ir nasturtos“,- pagalvojau sėsdama į tamsžalį „Volkswagen“ą, ir po pusvalandžio buvau savo mieste, kur viskas purvina ir apšiurę. Į Kalanten taip ir negrižau.
Ir net nepamenu paskutinio bučinio. O ir negaila! Nes paskutinę nakti šildžiau jo pėdas savosiomis.

Man liepia- „Nekalbėk apie herojus!“ O juk aš savo laimę netyčiom paleidau. Ir net ne dėl to, kad jos visos buvo Viktorijos. Juk niekada nelaiminčios. Patelės bereikšmiais žvilgsniais. Geros lovoje. Jos visos buvo motinos jų vaikų.

Bet.

Aš esu Tavo pabaiga, Buratinų Karaliau, nors man ir nepatinka pasaulis, kuriame mes gyvename.

Kada baigiasi kantrybė? Greitai. Vieną akimirką pamanai- tai paskutinis lašas. Kitą akimirką- veiksmas. „Salomeike, tu mano pupytė…“, „Užmušiu tave, kale!“. Saujos pilnos juodų, lygiai tokių pat kaip mano plaukų. Nepamenu, ar verkiau visą tą laiką, bet kai lauke ji spaudė mane savo glėbyje, skruostai buvo šlapi. Aš išsilaisvinau. Apsisukau ant kulno. Norėjau grįžti namo. Bet. Buvau namie.
Pasigavau taksi.
Gyvenime nutinka keisčiausių dalykų, deja, išsigelbėjimas už kampo slypi dažniausiai tik filmuose.
Aš bičiuliaujuosi su priešais. Mes susitinkame mieste, prisipilam bokalus oranžinio alaus. Jie laiko man plaukus, kai jo padauginu ir vemiu palinkusi virš unitazo. Mums trūksta mūsų, mes apsiverkiam, bet… Velniop! O tik taip galiu būti arčiau to, kurį prakeikiau. Baisiausiu prakeiksmu mylimo mylinčiam. Kartojau- meilėsnėranebuvobūtinegali. O jei tik labiau žeistų- rėkčiau, kad visada mylėjau ir…

„Salomeike, nebijok, aš visiems pasakiau, kad tu esi mažiukas dinozauriukas. Ką tik išsiritęs.“

…ir jei būtų mano gimtadienis, o aš turėčiau vieną norą, panorėčiau, kad nebekvėpuotų.