Liuminescencija.
Taigi, aš laimėjau.
Kad negrįžtų;
Kad galvotų;
Kad skaudėtų;
Kad neturėtų;
Kad nekvėpuotų;
Kad negyventų.
Ar tai nuostabu? Turbūt. Tik, kad aš nenorėjau pagrindinio prizo. Palaukiu dar 7 sekundes, tada įkvėpiu. Nukandžiotos, raudonos, šiurkščios mano lūpos.
Dabar jau gyvenu tarp tikrai rožinių sienų. Kartais susirangau lovoje ir tiesiog… stebiu jas. Man patinka, nes aš nebeskraidau. Kartais užmiegu ant sofos priešais televizorių keista poza, kuri būtų nepatogi bet kam kitam, bet tik ne man. Stačiakampio formos kambaryje su senoviniu porcelianiniu šviestuvu palubėj, mano guolis- idealiausioje vietoje, todėl sapnuoju daug, aiškiai, spalvotai ir tiesą. Ar antklodės gėlėtos? Antklodės gėlėtos. Ko gero, suradau namus. Ir nors nei spalva, nei stilius neatitinka mano įsivaizduotųjų, vistiek tai mano namai. Čia gyvena eskapistai.
Į didelius sąsiuvinius rašau apie stogus ir balkonus. Tūptelti. Iškvėpti. Mes bučiavom ir daužėm vienas kitą kambary, apstatytame ermitažiniais baldais. Iš paveikslo ošė dangaus žydrumo jūra. Raudonu vermutu sulietas auksaspalvis parketas. Jo mėlynos akys gal nuo ašarų, o gal nuo šypsnio ūkanotos. Nes „jei tu neliksi, tai kur tu eisi?“ Nesvarbu. Į kitą pusę. Į didelius sąsiuvinius. Į ašaras. Į raudoną vermutą. Gal niekur.
Kaip pianino klavišai kartojasi kvėptelėjimai, kurių dar bus milijonai.
Įkvėpti.
Iškvėpti.
Daugiau nieko.
Noriu vėjuotos raudonos suknios.
Daugiau jokio lietaus.
Pažaiskime mano žaidimą.
I choose the sinn.
I let go.
