Bėgantys sapnai.
Metafora. Išmonė. Sielos atspindys. Esamąjame laike mano buvimas ten. Tik mano dangūs neteka kaip žaliosios upės, dabar jie srūva baltu smėliu pro pirštus.
Šokių aikštelėje- lazerių šviesos skruodžia kiaurai. Ir plaka- plaka- plaka- pla. Ką? Plaka širdis. Tai kas, kad man pažadėta siela ir prisiekta širdimi,- visa tai yra niekas, į kurį nūnai taip veržiuosi aš, tiek daug aukodama jam ir dievams iš mėlynųjų užrašų.
Norėčiau pasinerti į grįžimo upes, bet matau, kad tai tik klanas kraujo tiršto. Akys žalios, o ašaros vistiek mėlynos, todėl geriau jau nekestų manęs šiandien. Arba dar geriau- iki tolimiausio rytojaus, kol persipilsime sapnus. Sąvokos bedugnės, o aš verkiu į šlapią jo megztinį, nes jis sako: “Neišeik“. Mes lūžių vietose būsime dar stipresni.
Nes tik jis duoda man sparnus, ir mano sielą išgelbėti gali tik jis. Nesvarbu, kad ta ramybė kruvina. Aš nebenoriu to parketinio dangaus.
Juk visada būsiu maža mergaitė, ar ne?
II.
Šarmotos varnos, juodos liepos!
Tada atsisėsčiau ant gėlėtos lovos krašo ir linguočiau. Tikrai. Nes per daug tos meiles, kuri net neturi lyties. Gyvenimo medžiuose- mergaitės labai baltais riešais. Nežinau kaip liesti jas. Bet aš stipri. Ypač kai klūpau ir meldžiuosi už stovinčius šalia, į dangų užverstais veidais. Nes mirtis manyje ir aplink mane.
TAIP BAIGIASI LAISVĖ, EINANČIAM LINK VARTŲ.
Kad ir kur tu būtum, R., retsykiais pagalvoju, kad ir man nutiks tas pats. Skirtumas tik tas, kad tu supuvai nespėjęs numirti.
