Pradžia » Be temos » Aš esu melas ir tikrasis apsimetėlis.

Aš esu melas ir tikrasis apsimetėlis.

25 gegužės 2009

Mes dainuojam lopšines negimusiems savo vaikams. Prarandam brangiausias vietas ir žmones, todėl nebėra kur grįžti. Išdalinę viską kitiems, vistiek tebeturime tai, nes prisiimam svetimus smūgius. Dalinamės viskuo, bet liekam svetimi. Kaip pienas iš butelio išteka atrumas.

-Nejau manai, kad niekas tavęs nemato?
– Tu girtas!
-Aš tik noriu žinoti!
O aš verkiu, nes tikrai tariausi esanti nematoma. Ar bent perregima, kaip kvapai, pranašaujantys žydėjimus. Nes mano spalvos išbluko. O gal patamsėjo… Aišku tik, kad juoda yra juoda, pati juodžiausia.Mano žaliaakis ledinėmis rankomis suima man galvą ir bučiuoja nosies galiuką. Juk negali norėti visko iš karto.
Kvėpavom.
Nežinia kaip ilgai ieškojau pavadinimo apsakyti tam, kas vyksta aplink mane. Tarp lašančių klavesino ulbesių ir “nurautos” hard techo, migloje kaip veidas švietė kelias, ir aš bėgau paskui nežinia ką. Vijausi. Kibausi šaltais pirštais į skvernus. Kabinausi akmeniu jam ant kaklo. Prireikė ilgos akimirkos susivokti, kad pagauta esu aš.
Norėčiau apsisukti ir grįžti atgal. Bet atgal nebėra. Nebėra ir oro. Nei langų.
“Nuo manęs tave apsaugos laikas. Nes as pamirštu”

Be temos

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos