Monthly Archives: sausio 2009

Miestas- pilkos spalvos. Dangus- baltas.
Prėjo viena niūri fejerija.
Ir visi Jūs, šokinėjantys nuo tiltų, ar kabantys parkuose ant medžių, mirtinai nukraujavę, užmigę ir nenubudę, kankinti ir maldavę mirties, ir visi kiti mirtingieji, mano karas- ne prieš Jus. Nes aš jau nebe čia.
Nes vaikščiojau stogo briauna pirmyn- atgal. O žmonės žiūrėjo. Vieni kreivai, kiti lietė ir sakė: “Kokia tu drąsi esi šiandien!”
Bet viskas buvo netikra. Ta briauna- ne stogo, o tik paprasto angliško porceliano, iš kurio gertume arbatą, jei nebūtų raštelių po durų kilimėliais; jei asmenybė nebūtų kaip skorpiono– nyki; jei aš dar nežinočiau nieko apie nesąmonių lemtį- kad jos išveda į avanssceną tai, kas slepiasi kulisuose ir ko paprastai nematai. Pastato po prožektoriais ir parodo paniekintas intonacijas ir visus prieš akimirką sutiktus bevardžius praeivius.
Trumpam ir aš buvau tapusi praeive.
Bet aš esu daugiau nei bateliai ant mano kojų. Aš esu daugiau nei mano piniginė. Aš esu daugiau nei mane supantys daiktai. Nes kažkur tarp tų daiktų- esu aš. Ir as nenoriu savęs prarasti.
Nes niekas nesustoja, o svarbiausia lieka vietoje. Tai kam taip skubėti iš čia? Nes tai tik mažas vėjas dideliame mieste.
Ir aš nebeatsisuksiu, kad ir kiek sektų man iš paskos. Ir nekalbėsiu, nors “pick up the phone, please!”, nes prie upės gyventi tikrai būtų puiku. Bet kitaip gyventi irgi išmokstama.
O ta tyla- už nenukirstas galvas. Nes-

“Kuo dažniau jis miršta, tuo labiau ji myli”

Už paveikslėlį ačiū Andriui- Lepšiui.

Žalia arbata su jazminaičiais ir rytiniai pokalbiai jam. Mintimis. Nes pro mano langą- ugnis į pelenus, daiktai į dulkes, jausmai į skrybėles, kad galėtų išskristi. Pro mano langą. Aš viską suprantu. Bet man to nepakanka. Mielos Matricos iškeliauja su varnom, nes uostai sudeginti. Tik sūrumas graužia akis, nes neturi žmogaus tol, kol negali jo atsisakyti. Aš ne geležinė, todėl- paleidžiu. Tai kas, kad sugriovė mano sienas ir
supjaustė sparnus. Juk sienose buvo peiliai, na, o sparnai… Nebeskaudėkit gi pagaliau, nebeskaudėkit!
Aš nepamenu kaip atėjo vakaras i tą tuščią ūkanotą miestelį, bet tada viskas buvo įmanoma ir teisinga. Ir kvapas pažįstamas, ir šerkšnas tas pats. Rodyklės rodė tiksliai mano įprastą devintą valandą. Ir mano akys pamiršo matyti.
Todėl- jei nesudegėm, tai bent pasišildėm.
Žmonės atleidžia. Tik nebūtinai grįžta.
Aš jau nebesakau ‘tu‘ ar ‘jis‘. Tik ar dar laisvas, o gal jau niekam nebereikalingas?

Ir koks buvo tos meilės vardas?
Stebuklingas tos meiles vardas buvo.
Baigtinumai
baigiasi, o tęstinumai tai tęsiasi. O panika liejasi sąnariais kaip
sirupas. Neatsisuku, kai prie šviesoforo laukiant žalios už nugaros
girdžiu: “Šita mergaitė skaniai kvepia…tikra tiesa”, nes žinau. Ir dar, kad vyšniom. Tik neturiu jėgu pakelti ragelio ir kalbėti su kuo nors neaiškia, nerišlia, atsibodusia kalba.
Nes nusipiešiu didžiuli Budą ant rytinės kambario sienos. Nusavintieji Depeche Mode ekrane ir Jem ausyse Please do it for me.

O mes vėl geriam kakavą ant stogų naktimis, kai nesimiega ir klausomės
lotynų muzikos, beveik įsitikinę, kad 24 valandos per parą yra labai daug gyvenimo.
Nes dar kepam pyragėlius su persikais. Ragaujam juos su ‘Beauvillon’. Kartais atsakanciai nusitašom. Kartais aš pasilenkiu bučiniui ir kartais mane pabučiuoja. Kartais mes juokiamės iš bet ko, kartais piešiu dramblius, o dažniausiai tai rašau laiškus. Tik tušinukas nusimetęs velniai žino kur, todėl akvarelėm, arba kreidutėm.
Skaitau ‘Naivus. Super’, o taip ir jaučiuosi- paleidžianti nykstančią tikrovę, kurios
nebepatvirtina net žodžiai telefone. Tik neužtenka ištrinti. Dar reikia patikimo būdo atminčiai išvalyti. Pasilikti tik įspūdžius iš vaikystės. Ir kuo greičiau ką nors susapnuoti. Čia vienintelis būdas pabėgti.

Del manęs tai galėtu snigti dar 3 metus 7 mėnesius ir 21 dieną. Kai pagalvoji, ne taip ir kvaila. Bet lietus vistiek geriau.

‘Ar girdi, kaip tumblebukai groja?’

Kai išsninga visi dangus, o mano 7 minipasauliai miršta, aš atsiveriu kaip tuštuma žmonėse, kuriems esu narkotikas. Neberodau savo veido ir nebekalbu tiesos daugiau. Išmokiau ilgetis.
Vieną kartą gavusi neįmanomą turėti, apsinuodijau savo pačios krauju. Tai dar gerai, kad nepaspringau. Bet niekas nesibaigia. Ir aš iš naujo tapsiu tuo, kuo kvėpuojama. Ir galbūt paskui niekam nereikės mirti. Tik meilės virvės.
Tik laikrodžių karai. Kai lėtai kraustausi iš proto. Kai dūstu ir smaugiuosi. Nes jei bučiau šešėlis, tai tik medžio. Ir būtinai negenėto. O kambary skrajotų daiktai.
Man kalba meiles, o aš lieku su žmonėmis, kurie laikė mane už rankų, kai bijojau. Kai dangus buvo iškvėpuotas, o dabar dar ir išsnigęs. Nes susitikę per pirmas šalnas, iškritus sniegui, nebeprisimenam- buvo ar ne.
Irgi lietuje! Ir daugybė šauktukų. Nes nebetikiu neįmanomais dalykais- tokių nėra. Ir nenoriu būti kitas gyvenimas.
Nes mergaitės augina ką gali ir saugo tai.

…ir šypsosi, šypsosi, šypsosi.

Vieną mažą amžinybę mes pavirstam paukščiais. Paskui vis dar noriu tikėti, kad jo yra daugiau. Tik nerodomo, kažkur giliai slepiamo, po sluoksniais žaidimų ir rebusų, kurių prasmės, manau, net sau negalėtų
paaiškinti.
O aš kartais pagalvoju apie sukapojimą kirviu, papjovimą benzopjūklu, paprasčiausius šūvius į galvą ar kaip panteros šuoliu atsiduriu ant jo, perkandu gerkę ir aštriais dantimis plėšau baltą jo mėsytę. Pats kaltas- numestų svorio, ar ką.
Dar ištirpstu ir išvarvu pro pirštus su laiku, skirtu paslaptims jo rimties ir palaimos atskleist. Mes prisikeliam mirčiai ir mirštam gyvenimui, dėdami lygybę tarp lėliu barbių ir visko, kas reiškia rojų. Tobuli, tarsi šokis. Tik negalintys skraidyti. Bet kam keisti pasaulį, jei visą laiką gali bėgti?

Prieš tai- puodeliai dieviškos capuccino kavos su ledais ten, kur pro langus matosi lemtingosios La Scalos fasadas. Ir nesvarbu, kad nuostabiausia mergina visame Milane yra paryžietė. Nes tai nekeista. Bent man. Nes sapnuojasi kampai ir langas Jazz’e, tylos akimirkos arba, kai ‘nieko nepasakyta‘ ir žaliaakė kaip mažo liūdno angelo eskizas.

Nes jis pasiėme viską, kas buvo aplink mane ir mano. Ir čia ne aš, nes elgiuosi nykiai, o jis padarytų viską, kad tik dingčiau. Lyg netekusi visko, lyg pati viską atidavusi savo noru ir pasilikusi viena, nekeičanti kelio ir negalinti nei kvėpuoti, nei matyti, nei girdėti. Nes širdis nepataisomai, negrįžtamai sudaužyta.

<<<<<<<<<Girdėk mane.Gidrėk mane. Girdėk >>>>>>>>>>

nes jei tu bijotum, aš laikyčiau Tave už rankos.