Salomėja ant sienos
Miestas- pilkos spalvos. Dangus- baltas.
Prėjo viena niūri fejerija.
Ir visi Jūs, šokinėjantys nuo tiltų, ar kabantys parkuose ant medžių, mirtinai nukraujavę, užmigę ir nenubudę, kankinti ir maldavę mirties, ir visi kiti mirtingieji, mano karas- ne prieš Jus. Nes aš jau nebe čia.
Nes vaikščiojau stogo briauna pirmyn- atgal. O žmonės žiūrėjo. Vieni kreivai, kiti lietė ir sakė: “Kokia tu drąsi esi šiandien!”
Bet viskas buvo netikra. Ta briauna- ne stogo, o tik paprasto angliško porceliano, iš kurio gertume arbatą, jei nebūtų raštelių po durų kilimėliais; jei asmenybė nebūtų kaip skorpiono– nyki; jei aš dar nežinočiau nieko apie nesąmonių lemtį- kad jos išveda į avanssceną tai, kas slepiasi kulisuose ir ko paprastai nematai. Pastato po prožektoriais ir parodo paniekintas intonacijas ir visus prieš akimirką sutiktus bevardžius praeivius.
Trumpam ir aš buvau tapusi praeive.
Bet aš esu daugiau nei bateliai ant mano kojų. Aš esu daugiau nei mano piniginė. Aš esu daugiau nei mane supantys daiktai. Nes kažkur tarp tų daiktų- esu aš. Ir as nenoriu savęs prarasti.
Nes niekas nesustoja, o svarbiausia lieka vietoje. Tai kam taip skubėti iš čia? Nes tai tik mažas vėjas dideliame mieste.
Ir aš nebeatsisuksiu, kad ir kiek sektų man iš paskos. Ir nekalbėsiu, nors “pick up the phone, please!”, nes prie upės gyventi tikrai būtų puiku. Bet kitaip gyventi irgi išmokstama.
O ta tyla- už nenukirstas galvas. Nes-
“Kuo dažniau jis miršta, tuo labiau ji myli”
Už paveikslėlį ačiū Andriui- Lepšiui.
