Popieriniai planai popieriuje.
Vieną mažą amžinybę mes pavirstam paukščiais. Paskui vis dar noriu tikėti, kad jo yra daugiau. Tik nerodomo, kažkur giliai slepiamo, po sluoksniais žaidimų ir rebusų, kurių prasmės, manau, net sau negalėtų
paaiškinti.
O aš kartais pagalvoju apie sukapojimą kirviu, papjovimą benzopjūklu, paprasčiausius šūvius į galvą ar kaip panteros šuoliu atsiduriu ant jo, perkandu gerkę ir aštriais dantimis plėšau baltą jo mėsytę. Pats kaltas- numestų svorio, ar ką.
Dar ištirpstu ir išvarvu pro pirštus su laiku, skirtu paslaptims jo rimties ir palaimos atskleist. Mes prisikeliam mirčiai ir mirštam gyvenimui, dėdami lygybę tarp lėliu barbių ir visko, kas reiškia rojų. Tobuli, tarsi šokis. Tik negalintys skraidyti. Bet kam keisti pasaulį, jei visą laiką gali bėgti?
: : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : :
: : : : : : : : : :
Prieš tai- puodeliai dieviškos capuccino kavos su ledais ten, kur pro langus matosi lemtingosios La Scalos fasadas. Ir nesvarbu, kad nuostabiausia mergina visame Milane yra paryžietė. Nes tai nekeista. Bent man. Nes sapnuojasi kampai ir langas Jazz’e, tylos akimirkos arba, kai ‘nieko nepasakyta‘ ir žaliaakė kaip mažo liūdno angelo eskizas.
Nes jis pasiėme viską, kas buvo aplink mane ir mano. Ir čia ne aš, nes elgiuosi nykiai, o jis padarytų viską, kad tik dingčiau. Lyg netekusi visko, lyg pati viską atidavusi savo noru ir pasilikusi viena, nekeičanti kelio ir negalinti nei kvėpuoti, nei matyti, nei girdėti. Nes širdis nepataisomai, negrįžtamai sudaužyta.
