žmonės šlykštūs, ir panašiai. Tačiau dėl jų plyšta širdis.
Žalia arbata su jazminaičiais ir rytiniai pokalbiai jam. Mintimis. Nes pro mano langą- ugnis į pelenus, daiktai į dulkes, jausmai į skrybėles, kad galėtų išskristi. Pro mano langą. Aš viską suprantu. Bet man to nepakanka. Mielos Matricos iškeliauja su varnom, nes uostai sudeginti. Tik sūrumas graužia akis, nes neturi žmogaus tol, kol negali jo atsisakyti. Aš ne geležinė, todėl- paleidžiu. Tai kas, kad sugriovė mano sienas ir
supjaustė sparnus. Juk sienose buvo peiliai, na, o sparnai… Nebeskaudėkit gi pagaliau, nebeskaudėkit!
Aš nepamenu kaip atėjo vakaras i tą tuščią ūkanotą miestelį, bet tada viskas buvo įmanoma ir teisinga. Ir kvapas pažįstamas, ir šerkšnas tas pats. Rodyklės rodė tiksliai mano įprastą devintą valandą. Ir mano akys pamiršo matyti.
Todėl- jei nesudegėm, tai bent pasišildėm.
Žmonės atleidžia. Tik nebūtinai grįžta.
Aš jau nebesakau ‘tu‘ ar ‘jis‘. Tik ar dar laisvas, o gal jau niekam nebereikalingas?
Ir koks buvo tos meilės vardas?
Stebuklingas tos meiles vardas buvo.
Baigtinumai
baigiasi, o tęstinumai tai tęsiasi. O panika liejasi sąnariais kaip
sirupas. Neatsisuku, kai prie šviesoforo laukiant žalios už nugaros
girdžiu: “Šita mergaitė skaniai kvepia…tikra tiesa”, nes žinau. Ir dar, kad vyšniom. Tik neturiu jėgu pakelti ragelio ir kalbėti su kuo nors neaiškia, nerišlia, atsibodusia kalba.
Nes nusipiešiu didžiuli Budą ant rytinės kambario sienos. Nusavintieji Depeche Mode ekrane ir Jem ausyse Please do it for me.
O mes vėl geriam kakavą ant stogų naktimis, kai nesimiega ir klausomės
lotynų muzikos, beveik įsitikinę, kad 24 valandos per parą yra labai daug gyvenimo.
Nes dar kepam pyragėlius su persikais. Ragaujam juos su ‘Beauvillon’. Kartais atsakanciai nusitašom. Kartais aš pasilenkiu bučiniui ir kartais mane pabučiuoja. Kartais mes juokiamės iš bet ko, kartais piešiu dramblius, o dažniausiai tai rašau laiškus. Tik tušinukas nusimetęs velniai žino kur, todėl akvarelėm, arba kreidutėm.
Skaitau ‘Naivus. Super’, o taip ir jaučiuosi- paleidžianti nykstančią tikrovę, kurios
nebepatvirtina net žodžiai telefone. Tik neužtenka ištrinti. Dar reikia patikimo būdo atminčiai išvalyti. Pasilikti tik įspūdžius iš vaikystės. Ir kuo greičiau ką nors susapnuoti. Čia vienintelis būdas pabėgti.
Del manęs tai galėtu snigti dar 3 metus 7 mėnesius ir 21 dieną. Kai pagalvoji, ne taip ir kvaila. Bet lietus vistiek geriau.
