Monthly Archives: liepos 2008

Nes laikas kantrus ten, kur mes saldžių sutemų neono dulkėse
netilpę į kadrą stypsom palei startinę liniją, norėję daryti viską, ką
pasaulis mums buvo uždraudęs.
Nes laikas kantrus ir paukščiams atsidaro durys danguje, o mes
baltoje saulėje, karštyje ir dulkėse, išnirę iš upės. Ir kiekviena Tavo
daina- garso takelis kiekvienai myliai mūsų filmo, kad prasibrovę
tarpais tarp eilių tamsioje kino teatro salėje ir apsupti
besidriekiančių šešėlių ir polisandro medienos, išgristume plakant.
Nes laikas kantrus, todėl- kas 25 sekundės- antausis. O Tu
sapnuosi, kad einu melsvų aguonų prisiskynusi per ražienų pievą. O Tu-
aukštas kaip dangus, kaip skausmas. Ir gilus kaip žaizdos. Paukščiai-
negyvom akim. Ir žemė skleidžia salsvą aromatą- kaip mirę gėlės ar
saulėlydis. Ar lova po bemiegės nakties.
Nes laikas kantrus, o aš juk niekada nežinojau kaip Tave
šaukti. Todel išsigąstu savo balso atsiliepusi į skambutį, ar Tau
sujudėjus tuose veidrodžiuose, iš kurių negrįžtama.
Minutė su puse. Tiek laiko pakako, kad tiesa išsinertų iš žodžiu, o
pasaulis nepriklausytų nuo vienos mergaitės vizijų, nors laikas ir
kantrus.

Tai gal malonėtum, prašau, pasakyti, kaip man prisiversti gyventi be Tavęs?

O aš? kvaila. kvaila, kvaila, kvaila, visai kvailutė. nes jai tai nieko nereiskia, o aš jau turbūt imu mylėti.
O meileė tai ji visai nenori, nes tik būti reikalinga, ir kad ilgėtusi, jei išvažiuos. O aš tokia kvaila.

Beprasmiška slėpti skausmą: jis sėlins žeme palei tavo kojas, sklis vandeniu, kurį gersi, ir apnuodys tau kraują. Apnuodys orą, kuriuo kvėpuoji, ir net pati negalėsi paaiškinti, kodėl tau taip bloga.
Žaizdos užgyja, bet palieka randai, kurie maudžia keičiantis orams ir taip primena apie save.