Valandos eina kaip elektrinis aksomas.

Drįsčiau teigti, kad ligoninių man šiam mėnesiui per akis. Nesu(si)pratimu irgi. Iš proto veda žmonės, kurių nesuprantu nė per nago juodymą. Atrodo, auksinis berniukas. Bet nustebusi pamatau, kad glostau šiukšlę. Pelenuose aukso rasti neteko. Nekeista. Aš silpnarege. Silpnaregė.
Tėvai išprotėjo galutinai. Ir, rodos, man jų gyvenime vietos nebėra. Nepasakyčiau, kad ypatingai graužiuosi. Sunku auklėti tėvus. Tesižino. Ruduo. Viskas krenta iš rankų. Nuotaikos- nuo isteriško juoko iki tramdomo verkšlenimo vonioj. Nes pareigų daugiau negu teisių. Bet viskas mano pačios išsigalvota. Naktim beprotiškai šalta. Sapnai idiotiškai tikri. Be teatrinių prožektorių šviesos. Be mobilaus ryšio. Be klaviatūros. Netgi be juodų varnų virš šarmotų liepų. Sapnai- koliažai, tikrų ir įsivaizduojamų įvykių rinkinys. Ir šiaip Es geht alles woruber, es geht alles vorbei. Olga supažindino su tuo… tokiu… pavadinkim jį ponu Nuostabiuoju. Po 5 minučių pažinties pradėjo mane nervinti. Gal pernelyg gerai save vertinu? Ko verti klausimai, į kuriuos nėra atsakymų? Nes pasaulis nesukurtas kiekvienam pagal poreikius. Čia reikia prisitaikyti. Arba išnykti. Nykstanti Salomejkų* rūšis. Mano namuose vėl skamba muzika. Sol mi sehr langsam, crescendo re fermate sol major. Tik nosies galiukas šaltas ir rankos- nepriklausomai nuo metų laiko.
„Ateik pasiimti šaligatvio pienių…“ (hug)

aš tau rūpiu ištikro?