Akimirkas bekaupiant.
Gali apsivyti kaklą rankomis, įgrūsti pirštus tarp pirštų, susiglausti taip, kad nebūtų jokio tarpo, nė menkiausio plyšio. Bet net susikibę šakomis ir susiviję šaknimis medžiai girioje lieka po vieną ir stovi audroje vieni.
Mes- net ne girioje, o šalto ir abejingo pėstiesiems asfalto platybėse. Ir lietėmės tik pirštų galiukais. Ir tai- vos vos. Dar- nugaromis miegodami, ir kartais apsiversdavau ant kito šono ir įsikniaubdavau jam į nugarą, o kartais man atrodydavo, kad jam įgriso ir tais kartais kažkodėl jausdavausi nesmagiai. Nes žinojau, kad nieko, nei jau, nei vis dar nėra, o tas šalia gulintis svetimas kūnas tik niokoja mane, kaip nepatyręs chirurgas ardo mano vidaus organus- širdį, smegenis… Neneigiu- žinojau.
Jau beveik du mėnesiai. Iščiupinėjau kiekvieną jausmą, net menkiausią kvėptelėjimą ar virpį. Visi turi pavadinimus. Ir nors skausmas atlėgo, užvirė širdis. Aš pikta. Nes jaučiuosi kaip mėsos gabalas, kuriuo pasinaudojo. Negaliu patikėti, kad nesibjaurėjau jo puldinėjimais, stumdymu , grabaliojimu ir dulkinimu…
Pasaulis ydingas, bet jaustis laimingam- nieko baisaus.Tikiuosi, kad to kada nors galėsiu palinkėti ir tam save dievinančiam, teatrališkam, kapitalizmu susižavėjusiam buratinų princui.
Kita vertus, iš kur žinoti, kad lieti duženas, jei nemoki jausti? O jei ir pats esi negrįžtamai sudužęs?
